Visi chemijos elementai

Aktinis (lot. Actinium) – cheminis periodinės elementų lentelės III grupės radioaktyvusis elementas, žymimas Ac, eilės numeris 89. Nedideliais kiekiais randamas urano ir torio rūdose, taip pat gaminamas branduoliniame reaktoriuje švitinant radį (²³⁶Ra) ar aktinio fluoridą (AcF₃) neutronais bei redukuojant ličio garais. Visi izotopai nestabilūs, labai kenksmingas, cheminės savybės panašios į lantano. Atrado A. L. Debirnė (Debierne) 1899 metais.
-----------------------

Aktinoidai (lot. aktinis ir gr. eidos – pavidalas) – 15 radioaktyvių elementų periodinėje elementų lentelėje, pradedant aktiniu.

Tai yra D. Mendelejevo periodinės sistemos 7 periodo 5f šeimos elementai, esantys už aktinio, e. n. 90–103: Aktinis (eilės numeris 89), toris (90 elementas), protaktinis (91), uranas (92) ir transuraniniai elementai: neptūnis (93), plutonis (94), americis (95), kiuris (96), berklis (97), kalifornis (98), einšteinis (99), fermis (100), mendelevis (101), nobelis (102) ir laurencis (103).

Visi aktinoidai radioaktyvūs. Izotopai ²³³U, ²³⁵U ir ²³⁹Pu naudojami kaip radioaktyvus kuras. Pirmieji trys elementai – toris, protaktinis ir uranas – randami gamtoje, visi kiti (transuraniniai elementai) buvo susintetinti.

Anksčiau šie elementai vadinti aktinidais, tačiau -id priesaga vartojama iš dviejų medžiagų susidedantiems junginiams, pvz., chloridas.

--------------------------

Alavas (Stannum) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sn (lot. Stannum), eilės numeris 50. Tai sidabriškai pilkas, blizgantis, tamprus ir labai minkštas, lengvai liejamas, kalus, atsparus atmosferos įtakai metalas. Naudojamas plieninei skardai alavuoti, įvairiuose lydiniuose. Nedidelis kiekis alavo dedamas ir į monetas – 50, 20 ir 10 euro centų monetos turi apie 1 % alavo.

Alavas buvo žinomas nuo maždaug 5000 m. pr. m. e. Istorijos laikotarpis, kai alavas plačiai naudotas bronzos gamybai, vadinamas „bronzos amžiumi“.

Trys metalinio alavo atmainos – pilkasis (alfa; patvarus iki 13,2 C), baltasis (beta; iki 173 C) bei gamma (γ). Svarbiausia druska – alavo chloridas (SnCl₂, SnCl₄), naudojama pluoštui dažyti, kaip reduktorius organinėje sintezėje, paviršiaus aktyvavimui prieš cheminį metalizavimą. Monoksidas (SnO) naudojamas kaip katalizatorius ar juodasis pigmentas, dioksidas (SnO₂) – kaip baltas pigmentas, transporto priemonių apsaugai nuo apledėjimo. Svarbiausi lydiniai – bronza, žalvaris, babitas. Grynas bei lydinyje su švinu naudojamas litavimui.

Gamtoje randamas mineraluose (kasiterite, stanite ir dar keliolikoje kitų), gaunamas iš rūdų. Gamtinį alavą sudaro 10 stabilių izotopų mišinys (nuo 112 iki 124 atominės masės), izotopas ¹²⁴Sn šiek tiek radioaktyvus.

------------------------

Aliuminis (lot. Aluminium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Al, eilės numeris 13. Lengvas, minkštas, plastiškas, kalus, tąsus, lengvai poliruojamas, anoduojamas, atspindintis šviesą. Elementas pirmą kartą gautas 1825 metais H. Oerstedo bei 1827 metais F. Vėlerio (W hler), nuo XIX a. vidurio gaminamas pramoniniu būdu.

Paviršius apsitraukia tvirta, plona oksido (Al₂O₃) plėvele. Amfoterinis, reaguoja tiek su rūgštimis, tiek ir su šarmais.

Svarbiausios druskos – aliuminio chloridas (AlCl₃), fluoridas (AlF₃), nitratas (Al(NO₃)₃), sulfatas (Al₂(SO₄)₃).

Reaguodamas su šarmais sudaro aliuminatus, aukštoje temperatūroje jungiasi su azotu, siera, anglimi.

Aliuminis – plačiausiai paplitęs Žemės plutos metalas (8,13 proc.), randamas junginiuose – feldšpatuose, žėrutyje ir kituose mineraluose. Daugumos augalų sausojoje masėje yra apie 0,02 % aliuminio, nors būtinas jis tik kai kuriems augalams – hidrofitams, arbatmedžiui (trūkumas sukelia lapų chlorozę).

Organizmuose aliuminis kaupiasi smegenyse, kauluose, kasoje, skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, inkstuose, kraujyje. Esant pertekliui, sunkėja fosfatų asimiliavimas, mažėja hemoglobino. Aliuminio dulkės žalingos kvėpavimo takams, junginiai skatina kraujo krešėjimą, išstumia kalcį kauluose, sutrikdo prakaito liaukas, gali sukelti egzemą, kontaktinį dermatitą ar aknę, žalingi nervų sistemai, žinomi kaip Alzheimerio ligos bei protinio atsilikimo ir onkologinių susirgimų patologiniai faktoriai.^[1]
Į organizmus aliuminis gali patekti su maistu, įkvepiant ar per sąlytį su odą: iš kosmetikos priemonių, dirbant su aliuminio junginiais, naudojant aliuminius indus ar pakuotes, iš implantų, vakcinuojant^[2]. Sveiko žmogaus inkstai per parą sugeba pašalinti iki 5-10 mg su maistu gaunamo aliuminio^[3].
Naikina bakterijas, dideli kiekiai nuodingi ir augalams.

Iš aliuminio gaminama iki 0,004 m folija (valcuojant), kalant gaminami lakštai. Aliuminiu dengiamas plienas apsaugai nuo korozijos, paprasti ir optinių teleskopų veidrodžiai, kaip reduktorius ir deoksidatorius naudojamas lydant plieną ar ketų. Aliuminio pudra naudojama gaminant akytąjį betoną, dažų ir lako pramonėje suteikiant jiems žvilgesį, folija – maisto produktams pakuoti. Skysto pavidalo junginiai naudojami vakcinose, gaminant padidinto atsparumo ugniai medžiagas. Aliuminis naudojamas kaip maisto gaminių paviršiaus metalinis dažiklis (E173)^[4], gaminant skardines, antiperspirantų bei daugelio dezodorantų sudėties veiklioji medžiaga - aliuminio junginiai.

------------------------
Americis (Americium) – radioaktyvus cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Am, eilės numeris 95, aktinoidas. Dirbtinis sidabriškai baltas metalas, tamsoje švyti. Visi 13 susintetintų izotopų nestabilūs. Izotopas ²⁴¹Am naudojamas transuraninių elementų gavybai branduoliniuose reaktoriuose.
------------------------

Anglis (Carbonium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas C, eilės numeris 6.^[1]

Atomų masė 12,01115. Išorinių elektronų konfigūracija 2s 2p . Oksidacijos laipsnis junginiuose +2, +4, -4. Stabilūs izotopai ¹²C (98,892 %) ir ¹³C (1,108 %). Kosminiai spinduliai dalį atmosferos azoto paverčia radioaktyviu anglies izotopu ¹⁴C (pusėjimo trukmė 5730 metų). Izotopo ¹²C masės ¹ / ₁₂ dalis – cheminių elementų atomų masės vienetas. Anglis sudaro 0,023 % Žemės plutos masės. Organinių junginių pavidalu anglies yra visų organizmų audiniuose, akmens ir rusvosiose anglyse, durpėse, naftoje, gamtinėse dujose. 0,03 % (pagal tūrį) atmosferos sudaro anglies dioksidas CO₂. Anglies yra gamtiniuose metalų karbonatuose (klintyje, kreidoje, marmure, dolomite, magnezite). 

-----------------------

Argonas – cheminis periodinės elementų lentelės VIII grupės elementas, žymimas Ar, eilės numeris 18. Sunkesnės už orą, bekvapės, bespalvės vienatomės inertinės dujos. Vandenyje beveik netirpsta. Ore yra 0,934 % tūrio, litosferoje – 4 10^-60, iš visų inertinių dujų argono atmosferoje daugiausia. Atrado 1894 metais J. Rayleigh ir W. Ramsay.

Gaunamas iki -100 C atšaldytą orą distiliuojant frakciniu būdu. Naudojamas cheminėje sintezėje, branduolinėje technikoje, metalurgijos procesuose, puslaidininkių medžiagų gamybai, reklaminėse šviesose (švyti mėlynai). Per metus pagaminama apie 5 10¹⁰ m . Žinomi trys stabilūs izotopai.

Arsenas (Arsenicum, gr. arsenikon 'pigmentas') – cheminis periodinės elementų lentelės V grupės cheminis elementas, žymimas As, eilės numeris 33. Turi tik vieną stabilų izotopą – ⁷⁵As. Junginiuose trivalentis ar penkiavalentis. Reaktingas. Gamtoje randamas daugiausia junginiuose su metalais ar siera. Spalva nuo švininės iki pilkai juodos. Blizgesys matinis, šviežiai nulaužtas – metalinis. Kietumas Moso skalėje – 3,5. Tankis 5730 kg/m . Arseno randama Kaukaze, Užbaikalėje, Altajuje, Urale, Vokietijoje, Norvegijoje. Naudojamas kaip reduktorius. Arsenas ir visi jo junginiai labai nuodingi, dėl to vertintas senovėje (arseno junginiai minimi Aristotelio). Pirmasis gryną arseną išgavo Albertas Didysis.

-------------------------

Astatis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas At, eilės numeris 85.

Elemento pavadinimą nulėmė jo cheminė savybė, kad jis yra labai nestabilus radioaktyvus elementas: lotyniškai a- priešdėlis, nurodantis priešybę, savybės trūkumą + stare – stovėti, likti stabiliam.
-----------------------------

Auksas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Au (lot. aurum), eilės numeris 79, taurusis metalas.

Auksas yra ryškiai geltonas taurusis metalas, dėl priemaišų gali būti įvairių atspalvių (lydiniuose – nuo vario raudonumo iki sidabriškai balto). Yra minkštas, tąsus ir kalus: lengvai ištempiama aukso viela, išplojami plonyčiai (peršviečiami) lakštai (folija). Elektrinis ir šilumos laidumas ~30 % mažesnis negu sidabro.

Sąveika su kitais elementais

Kaip ir visi taurieji metalai, auksas atsparus oro, daugelio rūgščių ir šarmų veikimui. Jį tirpina karališkasis vanduo (koncentruotų azoto ir druskos rūgščių mišinys 1:3), druskos rugšties ir laisvo chloro mišinys (druskos rūgšties ir natrio hipochlorito (NaOCl) tirpalo mišinys), seleno rūgštis (H₂SeO₄). Kambario temperatūroje auksas tirpsta vandeniniuose cianidų tirpaluose – susidaro kompleksinė druska, pakaitintas auksas reaguoja su chloru ir sudaro aukso (III) chloridą, su bromu jungiasi kambario temperatūroje.

Žinomi 2 aukso oksidai (Au₂O ir Au₂O₃), kurie susidaro kaitinant aukso hidroksidus, gautus iš šarmais veikiamų aukso druskų. Su kai kuriais junginiais sudaro koloidinius tirpalus. Aurato rūgšties HAuO₃ druskos (auratai) nepatvarūs.

Metalai ir kiti reduktoriai išskiria auksą iš jo druskų tirpalų. Lydiniai su sidabru, variu, platina ir kitais metalais (aukso lydiniai) labai atsparūs korozijai, plastiški. Su gyvsidabriu auksas sudaro Amalgamą.

Kitos savybės

Aukso kristalai kubinės singonijos, oktaedrų, kubų formos. Metalo blizgesys. Kietumas pagal Moso skalę 2,5-3, lydymosi temperatūra 1064.33,5 C, virimo temperatūra 2855.85 C, tankis 19 320 kg/m . Žemės plutoje aukso yra 4,3∙10^-7 % masės.
-------------------------

Azotas (N, lot. Nitrogenium; išvertus iš graikų kalbos – „nepalaikantis gyvybės“) – cheminis elementas, elementų lentelės penktos A grupės nemetalas, inertiškos dujos. Pirmasis atradęs azotą 1772 metais paskelbė Danielis Rezerfordas, tačiau Džozefas Pristlis, Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė šį elementą atrado beveik tuo pat metu. Azoto savybes ištyrė K. Šelė, S. Kavendišas, Dž. Prystlis, A. Lavuazjė.

Ne junginiuose yra N₂ formos; molekulė susideda iš dviejų atomų.

Laisvasis azotas sudaro apie 78 % oro tūrio (arba 75,6 % oro masės, t. y., ~ 4 10¹⁵ t).^[1] Oro sudėtyje esančio azoto tiesiogiai paversti cheminiais elementais negali nei gyvūnai, nei augalai (išskyrus ankštinius augalus, kurių šaknyse yra azotą jungiančių bakterijų, galinčių pasisavinti azotą iš oro). Dauguma augalų azotą pasisavina iš jo junginių (azoto rūgšties druskų, amoniakinio vandens, amonio druskų), gyvūnai – su savo augaliniu maistu.

Azotas įeina į baltymų sudėtį.

Dirvožemyje azoto yra nitratų pavidalu. Dirvoje gyvena bakterijos, galinčios pasisavinti atmosferoje esantį azotą. Tokias bakterijas galima auginti dirbtiniu būdu, o iš jų gaminti bakterines trąšas. Azoto poreikiai žemės ūkyje ilgai buvo tenkinami įterpiant į dirvą Čilės salietrą (natrio nitratą), kurios atsargos negausios. Vėliau buvo sukurtas atmosferinio azoto pavertimo junginiais būdas, t. y. amoniako sintezė iš azoto ir vandenilio.

Azotas įeina į daugelio junginių sudėtį. Tarp jų: amoniakas, azoto rūgštis, nitratai. Azotas taip pat yra svarbi organinių junginių dalis. Turi stabilius izotopus ¹⁴N ir ¹⁵N.
---------------------------

Baris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ba, eilės numeris 56.

Baris buvo išgaunamas iš sunkaus mineralinio junginio - bario sulfato, todėl ir pats metalas pavadintas kaip sunkus (gr. bar s - sunkus).
----------------------

Berilis – cheminis elementas, periodinėje elementų lentelėje žymimas Be. Metalas.

Berilio lydiniai yra ypatingai tvirti, elastingi ir lengvi, atsparūs dilimui, tačiau labai brangūs, todėl naudojami tik aviacijoje, tiksliuosiuose mechanizmuose ir pan. Berilis yra labai efektyvus legiruojantis priedas, padidinantis lydinių kietumą, atsparumą korozijai, dilimui ir pan. Technikoje plačiausiai naudojamos berilio bronzos, iš kurių daromos spyruoklės magnetiškai jautriuose prietaisuose (pvz., laikrodžiuose). Naudojamas branduolinėje energetikoje, kaip neutronų lėtiklis, neutronų veidrodžiams gaminti, kapsuliniuose neutronų šaltiniuose. Daugelis berilio junginių yra toksiški, apsinuodijimas sukelia beriliozę.

Elemento pavadinimas yra indiškos kilmės: gr. beryllos, beryl, -> prakrito k. veruliya -> pali k. veuriya -> tamil. veiruor, viar – tapti baltu, blykšti. Kita versija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo mineralo berilo, o pastarasis – nuo Indijos miesto Veluro.

Berilis anksčiau buvo taip pat žinomas kaip gliucinis (gr. glykys – saldus) dėl saldaus jo druskų skonio. Toks pavadinimas buvo ypač populiarus Prancūzijoje.

-------------------------
Berklis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Bk, eilės numeris 97.
-----------------------
Bismutas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Bi, eilės numeris 83.
--------------------------
Boras – periodinėje cheminių elementų lentelėje žymimas raide B ir turi atominį numerį 5. Trivalentis nemetalas, puslaidininkis, boras gausiai randamas borakso rūdoje. Yra dvi boro atmainos: amorfinis boras – rudi milteliai ir kietas juodas žvilgantis boras. Antrosios atmainos kietumas yra 9,3 pagal Moso skalę. Gamtoje sutinkamas tik junginiuose.
--------------------------

Boris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Bh, eilės numeris 107.^[1] Izotopų atominė masė nuo 260,12 iki 267,13. Nestabilus: stabiliausio izotopo borio-264 skilimo pusperiodis – 0,44 s^[2]. Kai kurių šaltinių duomenimis, stabiliausias yra boris-262, kurio skilimo pusperiodis 17 s.

Borį pirmąsyk susintetino Dubnos branduolinių tyrimų centre 1976 m. (Jurijaus Oganesiano vadovaujama grupė), bismutą-204 apšaudant chromo-54 branduoliais. Tada buvo sukurtas boris-261, kurio skilimo pusperiodis 11,8 milisekundės

1981 m. bandymą pakartojo vokiečių mokslininkai Darmštato Sunkiųjų jonų tyrimo institute (Gesellschaft f r Schwerionenforschung, Institute for Heavy Ion Research) susintetinę stabilesnį izotopą borį-262. Kai kurie šaltiniai šią vėlesniają datą nurodo kaip borio sukūrimo datą.

Vokiečiai siūlė naująjį elementą pavadinti nilsboriu danų fizikos teoretiko Nilso Boro (Niels Bohr) garbei, tačiau rusai nesutiko ir norėjo jį pavadinti dubniu (tyrimų centrui įamžinti). Tada Tarptautinė teorinės ir taikomosios chemijos sąjunga (IUPAC) naujajam elementui suteikė laikiną (unnilseptium) pavadinimą (lot. "šimtas septintasis"), sutrumpintai Uns. 1994 m. IUPAC rekomendavo elementą pavadinti boriu, o dubnio vardas buvo suteiktas 105-ajam elementui. Nežiūrint vartojimo nepatogumo (painiojamas "boras" ir "boris"), šis pavadinimas buvo visuotinai priimtas.

-------------------------

Bromas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Br, eilės numeris 35.

Organiniuose junginiuose, tinkančiuose pesticidų, vaistų, dažų fotopopieriaus, benzino priedų gamybai. Sidabro bromidas AgBr naudojamas gaminant šviesai jautrias fotojuostas.

Manoma, kad elemento pavadinimą lėmė jo nemalonus kvapas; graikiškai bromos – smarvė, nemalonus kvapas.

Bromą pirmąsyk išskyrė A. Balaras 1826 m., sieros rūgštimi ir mangano dioksidu veikdamas kalio bromidą:

2KBr + 2H2SO4 + MnO2 → K2SO4 + MnSO4 + Br2 + 2H2O

---------------------------

Ceris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ce (lot. cerium), eilės numeris 58. Tai labai retas metalas, randamas kai kuriuose mineraluose (pvz., monacite).[1]
Ceris
Savybės
Ceris yra sidabrinės (pilkos) spalvos metalas, priklausantis lantanoidų grupei. Šaltame vandenyje lėtai, šiltame – greitai oksiduojasi. Tai labai aktyvus metalas, ore greitai tamsėja, šildomas lengvai reaguoja su deguonimi, sudarydamas cerio oksidą (CeO2), smulkios dalelės ore savaime užsiliepsnoja. Reaguoja su halogenais, o šildomas – su vandeniliu, siera, anglimi, fosforu, azotu ir kitais elementais. Su dauguma metalų sudaro lydinius (pvz., CeAl, CeMg3, CeCu ir kt.). Šiam elementui būdingas fizikinių savybių (tankio, virimo bei lydymosi temperatūros, specifinės garavimo šilumos) antrinis periodiškumas. Lengvai reaguoja su rūgštimis. Šarmuose netirpsta. 

----------------

Cezis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Cs, eilės numeris 55.

Tai IA grupės cheminis metalas. Atominis skaičius 55, atominė masė 132,9054. Oksidacijos laipsnis junginiuose +1. Gamtoje yra vienas stabilus izotopas, ¹³³Cs. Minkštas sidabriškai baltas metalas. Lydymosi temperatūra 28,45 C, virimo 708 C, tankis 1900 kg/m . Labai aktyvus ore, savaime užsiliepsnoja. Su vandeniu reaguodamas sprogsta. Aukštesnėje negu 300 C temperatūroje redukuodamas silicį, ardo stiklą. Su gyvsidabriu, sidabru, stibiu, bismutu, šarminiais ir šarminiais žemės metalais sudaro lydinius. Jo lydiniai vartojami vakuuminėse lempose kaip geterai, radioterapijoje (organizmą veikia jo skleidžiami spinduliai). Cezis ir stroncis yra pačios kenksmingiausios atliekos, susidarančios gaminant atominę energiją.

Jį 1860 metais atrado R. Bunzenas ir G. Kirchhofas (Vokietija).

----------------

Chloras (Cl) – cheminis elementas, elementų lentelės septintos pagrindinės grupės halogenas. Santykinė atominė masė – 35,5. Branduolio krūvis +17. Cheminė formulė ne junginiuose Cl₂.

Chloro, kaip ir visų halogenų, atomo išorinis sluoksnis turi 7 elektronus. Kito atomo elektronu kiekvienas jų gali papildyti savo išorinį sluoksnį iki 8, todėl du chloro atomai jungiasi, sudarydami junginį Cl₂.

Kieto chloro kristalai susideda iš dviatomių molekulių. Jas laiko tarpmolekulinės traukos jėgos taip silpnai, kad gali išsilaikyti tik žemoje temperatūroje. Normaliomis sąlygomis chloras yra gelsvai žalios aštraus kvapo dujos.

Žmogus, įkvėpęs chloro, dūsta ir gali mirti.

Daugelis organinių dažomųjų medžiagų, chloro veikiamos, suyra ir virsta bespalviais junginiais. Popierius, nudažytas violetiniu rašalu arba lakmuso tirpalu, įmestas į indą su chloru, greitai išblunka. Tačiau chloras išblukina tik tada, kai aplinkoje yra vandens arba vandens garų. Sausame chlore spalvotas audinys neišblunka. Chloras jungiasi beveik su visais nemetalais ir metalais, yra nustatyta, jog gamtoje natūraliai susidaro daugiau negu 2400 įvairių chloro junginių.^[1]

---------------------

Chromas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Cr, eilės numeris 24.

Tai kietas, baltas, blizgantis metalas. Atsparus korozijai. Itin kietas (grynu chromu galima raižyti stiklą). Jis ir jo junginiai naudojami plieno lydymo gamyklose metalo paviršių padengimui (chromavimui), poligrafijos ir odų apdirbimo, stiklo gamybos pramonėje, įeina į elektrinio suvirinimo elektrodų sudėtį. Chromas yra plačiai naudojamas plieno legiruojantis priedas, padidinantis kietumą bei atsparumą korozijai, neatskiriama nerūdijančio plieno dalis. Nuodingiausi yra šešiavalenčio chromo junginiai, be to, neseniai įrodyta, kad jie yra kancerogenai, sukeliantys plaučių vėžį.

Chromo junginiai patenka į organizmą pro kvėpavimo takus ir odą, kaupiasi kepenyse, inkstuose ir endokrininėse liaukose. Išsiskiria iš organizmo su tulžimi ir šlapimu. Apsinuodijimo simptomatika priklauso nuo į organizmą patekusio chromo kiekio. Lengvai apsinuodijus, sudirginama viršutinių kvėpavimo takų gleivinė (sloga, čiaudulys, perštėjimas gerklėje, nosiaryklėje, sausas kosulys ir kt.). Veikiant didesnėms chromo koncentracijoms, prie minėtų simptomų prisideda kraujavimas iš nosies, kvėpavimo takų gleivinėse atsiranda opelės, gali išopėti ir prakiurti nosies pertvara. Chromo junginiai, veikdami odą, gali sukelti dermatitą, odos išopėjimus. Dėl odos sensibilizacijos chromui gali išsivystyti egzema. Šalia specifinio poveikio odai ir gleivinėms, chromo junginiai pasižymi ir bendru toksiniu poveikiu. Dažnai pažeidžiamas virškinimo traktas (gastritai, opaligė), inkstai (nefrozė) ir kvėpavimo organai (plaučių uždegimas, bronchinė astma, pneumosklerozė, plaučių vėžys). Profilaktikai svarbu, kad prie chromavimo vonių būtų tinkamai įrengta efektyvi vietinė ištraukiamoji ir bendra ventiliacija, darbininkai turi dėvėti specdrabužius, gumines pirštines, respiratorius. Rankų odos apsaugai naudojamos specialios pastos, po darbo jos nuplaunamos 5 % natrio tiosulfato tirpalu. Galvaninių cechų oro užteršimo chromo anhidridu sumažinimui į elektrolitą pridedama sulfofluorido (C8HF15O3S) arba chromino, kuris neleidžia pastarajam garuoti. Kontraindikacijos darbui su chromu yra viršutinių kvėpavimo takų ligos, nosies pertvaros iškrypimas, plaučių tuberkuliozė, bronchinė astma, egzema. Chromo anhidrido, chromatų ir bichromatų leistina koncentracija darbo patalpų ore – 0,01 mg/m .
-----------------------

Cinkas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Zn (lot. zincum), eilės numeris 30.^[1]

Cinkas kaip metalas žinomas jau nuo senų senovės. Manoma, kad anksčiausiai jis buvo išgaunamas rytų šalyse. Cinkas yra viena pagrindinių žalvario (vienas seniausiai naudojamų metalų lydinių) sudedamųjų dalių. Žalvarį jau labai seniai žmonės naudojo papuošalų gamyboje, monetų kalyboje. Cinkas taip pat yra bronzos, alpako ir kitų metalų lydinių sudedamoji dalis.

1746 m. vokiečių mokslininkas A. Margrafas sukūrė cinko gavimo technologiją. Iki tol cinko išgauti nesisekė todėl, kad nebuvo žinoma kokiomis sąlygomis cinkas redukuojasi iš jo oksido.

Cinkas yra pilkas, melsvo atspalvio, minkštas, oro veikimui atsparus metalas. Kambario temperatūroje yra trapus, 100–110 C temperatūroje – kalus, aukštesnėje kaip 200 C temperatūroje – labai trapus. Vanduo cinko beveik neveikia. Jis lengvai tirpsta rūgštyse bei šarmuose. Cinkas yra chemiškai aktyvus metalas. Jo paviršius ore visada apsitraukia plona, tankia plėvele: veikiant oro deguoniui, anglies (IV) oksidui, vandens garams, susidaro bazinis cinko karbonatas – ZnCO₃*Zn(OH)₂. Jis apsaugo cinką nuo tolesnio cheminio irimo.
-------------------------

Cirkonis (lot. Zirconium) – cheminis periodinės elementų lentelės IVB grupės elementas, metalas, žymimas Zr, eilės numeris 40. Plastiškas, lengvai kalamas. Kambario temperatūroje cirkonį dengia plona tvirta oksido plėvelė, todėl atsparus korozijai bei rūgščių poveikiui. Aukštoje temperatūroje sugeria vandenilį sudarydamas cirkonio hidridus.

Gamtoje randamas tik junginiuose, mineralai reti. Chloridiniu ar šarminiu būdu gaunamas iš rūdų. Kristalinės atmainos – alfa heksagoninis ir kubinis beta, iš pirmojo į antrąjį virsta 863 C temperatūroje.

Cirkonio halogenidai naudojami gaminant šviesolaidžius, lazerius, specialų stiklą, cheminius jutiklius. Cirkonio nitridas (Zr₃N₄) naudojamas gaminant keramiką, antifrikcines bei apsaugines dangas. Karbidu (ZrC) dengiami metalai, iš jo gaminami ugniai atsparūs lydiniai. Cirkonio oksidas ZrO₂ randamas mineralo badeleito pavidalu ir naudojamas gaminant keramiką, stiklą, emalį, abrazyvą, aukštos temperatūros elektrodus, taip pat naudojamas optiniuose elektros prietaisuose, stomatologijoje, aviacijoje, raketinėje technikoje, o monokristalai – gaminant lazerius bei juvelyrikoje. Mineralas cirkonas (ZrSiO₄) naudojamas uolienų datavimui, taip pat juvelyrikoje.

------------------------

Darmštatis (Ds) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas. Eilės numeris 110. Jis yra sunkiausias 10 grupės elementas, tačiau pakankamai stabilus darmštačio izotopas, kuris leistų atlikti cheminius eksperimentus, galinčius patvirtinti jo vietą, nėra žinomas. Šis sintetinis elementas yra vienas iš vadinamųjų transuraninių elementų. Pirmą kartą susintetintas 1994 metais.

Atradimas

Darmštatis sukurtas 1994 metais lapkričio mėnesio 9 dieną Sunkiųjų jonų tyrimo centre (Gesellschaft f r Schwerionenforschung, GSI) Darmštate (Vokietija). Jį sukūrė Peteris Armbrusteris ir Gotfrydas M nzenbergas, vadovaujami prof. Sigurdo Hofmanno. Keturi šio elemento atomai buvo aptikti vykstant branduolinei sintezės reakcijai, kurią sukėlė švino-208 bombardavimas nikelio-62 jonais.

Pavadinimas

Iš pradžių elementas 110 buvo pavadintas ununnilium (simbolis Uun). Pripažinti 110 elemento atradėjais, komandos nariai nusprendė jį pavadinti darmstadtium (Ds) arba wixhausium (Wi), bet pasirinko pirmąjį variantą netoliese esančio Darmštatas miesto, o ne jo priemiesčio Vikshauzeno (Wixhausen) garbei. Naująjį pavadinimą Tarptautinė teorinės ir taikomosios chemijos sąjunga (IUPAC) oficialiai rekomendavo 2003 metais rugpjūčio 16 dieną.
--------------------

Deguonis – cheminis elementas, dažnas ne tik Žemėje, bet ir visoje Visatoje. Skystas ir kietas molekulinis deguonis (O₂) yra šviesiai žydros spalvos, skystas ar kietas ozonas (O₃) yra sodresnės mėlynos spalvos. Ozono sluoksnis Žemės atmosferoje saugo planetos paviršių nuo radiacijos. Ozonas susidaro iš deguonies (O₂) veikiant saulės spinduliams ar elektros iškrovai. Jis oksiduoja beveik visus metalus ir daugumą kitų elementų.

Egzistuoja dar viena deguonies alotropinė atmaina - O₈. Šis junginys raudonos spalvos. O₈ gaunamas kambario temperatūroje presuojant paprastą deguonį (O₂) su G10 jėgos presu.

Gamtoje yra randami trys deguonies izotopai: ¹⁶O (99,759 %), ¹⁷O (0,037 %) ir ¹⁸O (0,204 %).^[1]

Lietuvišką atitikmenį terminui oxygenium sugalvojo Jonas Jablonskis,^[2] motyvuodamas tuo, kad esminė šio elemento savybė yra dalyvavimas degimo reakcijoje. Kiti tuo metu siūlyti terminai akcentavo tai, kad deguonis įeina į rūgščių sudėtį, todėl buvo siūlomi variantai rūgštygamis, rūgštadaris (su rūgštimi siejamas pavadinimas daugelyje Europos kalbų: vok. Sauerstoff ← sauer; gr. oxygeno ← oxys; rus. kislorod ← kislyj ir kt.).

Deguonį 1769 m. išskyrė ir aprašė švedų mokslininkas K. Šelė ir nepriklausomai nuo jo 1774 m. anglų mokslininkas Dž. Pristlis. Prancūzų mokslininkas A. Lavuazjė nustatė, kad degimas – tai medžiagų jungimosi su deguonimi reakcija. Buvo manoma, kad deguonis yra būtina visų rūgščių sudedamoji dalis, todėl šis elementas buvo pavadintas oxygenium (lot.) – „sudarančiu rūgštį“.
--------------------

Disprozis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Dy, eilės numeris 66.

Šio elemento išskyrimo procesas iš Iterbyje (Ytterby, Švedija) randamų mineralų buvo itin sudėtingas ir varginantis, todėl jam buvo suteiktas atitinkamas pavadinimas: gr. dysprosos – neprieinamas, sudėtingas, sunkus.
---------------

Dubnis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Db, eilės numeris 105. Lotyniškai Dubnis vadinamas Dubnium.

Elemento vardas yra kilęs nuo Rusijos miesto Dubnos, kuriame yra vienas didžiausių pasaulyje branduolio tyrimų centras ir kur pirmiausia išgautas šis elementas. Jį išgauti siekė tiek rusų, tiek ir amerikiečių mokslininkai (Berklyje), tačiau rusams pavyko išgauti elementą 2 mėnesiais anksčiau. Rusai pasiūlė pavadinimą nilsboris (N. Boro garbei), o amerikiečiai - hanis (O. Hano garbei). Galiausiai buvo nuspręsta elementą vadinti rusų tyrimų centro vardu.
---------------------

Einšteinis (lot. einsteinium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Es, eilės numeris 99.

Elementas pavadintas A. Einšteino (1879-1955) garbei. Kurį laiką po atradimo jis dar buvo vadinamas afiniu (lot. afinium -> a- priešdėlis "ne" + finis - "pabaiga"), pabrėžiant tai, kad transuraninių elementų eilė dar nebaigta.
--------------------

Erbis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Er, eilės numeris 68.

Kadangi elementas buvo rastas Švedijoje, prie Iterbiu vietovės, jis buvo pavadintas trumpesniu jos vardu
----------------

Europis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Eu, eilės numeris 63.

Elementas pavadintas Europos žemyno garbei, tačiau tiksliai nėra žinoma, kodėl; gali būti, kad tai lėmė aplinkybė, jog pirmą kartą elementą išskyrė Europoje (Prancūzijos mokslininkai).
-----------------

Fermis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Fm, eilės numeris 100.

Elementas pavadintas žymaus italų atominės fizikos mokslininko Enriko Fermio garbei. Laikinai fermis buvo vadinamas kaip centurijus, pabrėžiant faktą, kad tai 100-asis elementas periodinėje lentelėje (lot. centum - šimtas).
-------------------

Flerovis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Fl, eilės numeris 114. Tai dirbtinis, natūraliai Žemėje nerandamas elementas.

Elementas yra pavadintas Rusijos mokslininko Georgijaus Fliorovo branduolinių reakcijų laboratorijos, esančios Jungtiniame branduolinių tyrimų institute Dubnoje, garbei. VLKK 2012 m. rugsėjo 19 d. Terminologijos pakomisės posėdyje buvo svarstyta kaip lietuviškai vadinti cheminį elementą, kurio atominis numeris yra 114: fleroviu ar flerovijumi. Kadangi elementų pavadinimų formos su -is lietuvių kalboje vartojamos seniai (plutonis, ne plutonijus, toris, ne torijus ir pan.), sutarta teikti formą flerovis ^[1].
-------------------

Fluoras – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas F (lot. fluorum), eilės numeris 9. Tai nuodingos halogeninės dujos, chemiškai pats aktyviausias ir didžiausio elektroneigiamumo elementas. Gryno pavidalo labai pavojingas, gali sukelti rimtus nudegimus.

Pirmą kartą aprašytas kalcio fluorido formoje 1529 metais, kai Georgius Agricola panaudojo šią cheminę medžiagą metalų ir mineralų lydymui. Pirmasis 1886 m. fluorą izoliavo Henri Moissan, už tai 1906 metais apdovanotas Nobelio chemijos premija.

Fluoro junginiai buvo žinomi nuo XIX a pradžios, bet niekam nepavyko surasti cheminės reakcijos, tinkamos išskirti laisvą fluorą, F2. Tik 1886 m H. Moissan’ui pavyko pagaminti F2(d) elektrolizės būdu. Jis elektrolizavo HF tirpalą išlydytame KHF2 (vandenilio difluorido jone egzistuoja stipri vandenilinė jungtis tarp H+ ir dviejų F- jonų, [F-H-F]-). Iki šiol Moissan’o metodas yra vienintelis pramoninis F2 gamybos metodas.

Fluoras sudaro apie 0,054 % Žemės plutos masės.^[1]

------------------------

Fosforas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas P, eilės numeris 15.

Vienintelis stabilus izotopas yra ³¹P.

Baltasis (geltonasis) fosforas tamsoje aiškiai šviečia. Ši savybė leido 1669 m. Hamburgo alchemikui ir vaistininkui Hennig Brand bei jo padėjėjui Kunckel atrasti šį elementą, todėl jis atitinkamai ir pavadintas: gr. phos – šviesa + phoros – nešantis.

Fosforą pirmasis 1669 m. išgavo alchemikas H. Brandas, jis kaitino šlapalo, kvarcinio smėlio ir anglies mišinį. 1743 m. buvo pasiūlytas pramoninis fosforo gavimo būdas, jį gaunant iš fosforito, kvarcinio smėlio ir anglies esant 1100–1300 C temperatūrai.

Laisvas fosforas gamtoje nerandamas, jis būna pasiskirstęs mineraluose, daugiausiai fosfatuose, pvz., apatito, fosfarito, ambligonito, vivianito, ksenotimo, monacito ir kituose.
-----------------

Francis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Fr, eilės numeris 87.

Elementas pavadintas Prancūzijos garbei (pranc. France - Prancūzija): jį Kiuri institute Paryžiuje 1939 m. atrado mokslininkė Margerita Perė (Marguerite Perey).
-------------------

Gadolinis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Gd, eilės numeris 64.

Gadolinis buvo išskirtas gana neseniai, kadangi ligi tol jis buvo aptinkamas tik junginiuose, iš itrio oksido: būtent itrio atradėjo garbei 1880 m. jis ir pavadintas - itrį atrado suomių chemikas ir geologas Johanas Gadolinas.
-------------------

Galis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, priskiriamas lengvųjų metalų grupei. Žymimas Ga, eilės numeris 31.

Galis pavadintas Prancūzijos garbei (kaip ir francis) – šį elementą spektroskopiškai atradęs mokslininkas Lecoq de Boisbaudran jį pavadino savo gimtosios šalies garbei, nors kai kurie mano, kad pavadino savo garbei (lot. gallus - gaidys, o prancūziškai gaidys yra le coq).
---------------------

Geležis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Fe (lot. ferrum), eilės numeris 26, sidabriškai pilkas, blizgus metalas. Tai gausiausias metalas Žemėje (Žemės plutoje – antras pagal gausumą, pirmas – aliuminis – 8 %) ir manoma, kad 10 pagal gausumą elementas visatoje. Geležis – didžiausią Žemės dalį pagal masę sudarantis elementas (34,6 %), taip pat sudaro 4,65 % Žemės plutos masės. Manoma, kad didelė geležies koncentracija labiausiai veikia magnetinį Žemės lauką.

Geležis būna 3 alotropinių atmainų, kurios viena nuo kitos skiriasi kristaline struktūra arba magnetinėmis savybėmis: αFe – stabili iki 910 C temperatūros, γFe – nuo 910 C iki 1400 C, Fe – nuo 1400 C iki 1539 C.

Iki 769 C geležis yra feromagnetikas, o kai temperatūra aukštesnė – paramagnetikas. Tai plastiškas metalas, kalus, lengvai štampuojamas ir valcuojamas. Geležis tirpina anglį ir kitas vienines medžiagas, todėl galima gauti įvairių savybių geležies lydinių. Kietasis anglies tirpalas α geležyje vadinamas feritu, γ geležyje – austenitu.

Svarbiausi mineralai magnetitas ir hematitas sudaro geležies rūdos telkinius. Iš geležies rūdos gaunami geležies ir anglies lydiniai – ketus ir plienas. Gryna geležis išgaunama perdirbant rūdą. Nedideliais kiekiais gryna miltelių pavidalo geležis gaunama 300 C temperatūroje skaidant karbonilą Fe(CO)₅ amoniako terpėje, po to dar redukuojant vandeniliu 500–600 C temperatūroje. Labai gryna geležis gaunama zoninio lydymo būdu.

Geležis ir jos lydiniai yra plačiausiai naudojamas metalas (jie sudaro 95 % visų metalinių gaminių masės). Toks populiarumas susijęs su geležies santykiniu pigumu ir tvirtumu, dėl kurio ją galima panaudoti įvairiose srityse, įskaitant automobilių pramonę, laivų statybą, statybinių konstrukcijų gamybą.

Geležies pagrindu kuriamos naujos medžiagos, atsparios aukštai arba žemai temperatūrai, vakuumui ar dideliam slėgiui, agresyvioms aplinkoms, didelėms kintamoms apkrovoms, jonizuojantiems spinduliams.

---------------------

Germanis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ge, eilės numeris 32.

Germanis yra pilkšvas kietas mineralas. Jo kristalinė struktūra – tokia pati, kaip deimanto. Kristalinė struktūra elementui suteikia blizgesio, kuris išlaikomas iki gana aukštos temperatūros. Germanis yra puslaidininkis, plačiai naudojamas elektronikos pramonėje. Grynas (be priemaišų) germanis, priešingai nei, pavyzdžiui, silicis, yra labai laidus bei difraguoja infraraudonuosius spindulius, todėl yra naudojamas infraraudonųjų spindulių detektoriuose ir panašiuose prietaisuose.

1871 m. Dmitrijus Mendelejevas numatė elemento, kurį pats pavadino ekasiliciu, egzistavimą, remdamasis savo sukurta periodine elementų sistema. 1886 m. šį elementą atrado vokietis Klemensas Vinkleris (Clemens Winkler). Šis atradimas dar sykį patvirtino Mendelevejo periodinės sistemos teisingumą. Elementas pavadintas Vokietijos (lot. Germania) garbei.

1950 m. sukūrus germaniu paremtą tranzistorių, maždaug 20 metų germanis buvo plačiausiai naudojamas puslaidininkis. Vėliau jį išstūmė silicis dėl savo pranašesnių elektrinių savybių. Šiuo metu germanis daugiau naudojamas optiniuose-skaitmeniniuose prietaisuose, infraraudonųjų spindulių detektoriuose, bei kaip polimerizacijos katalizatorius. Silicio ir germanio mišinys – silicio germanidas – taip pat naudojamas kaip puslaidininkis; jo pranašumas prieš silicį yra ypatingai didelis srovės perdavimo greitis. Germanio tranzistoriai kartais naudojami muzikos prietaisuose, siekiant išgauti 1950-1970 m. laikotarpio muzikos įrašams būdingą šnypščiantį garsą.
-------------------

Gyvsidabris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Hg (lot. Hydrargyrum), eilės numeris 80. Blizgantis metalas, kambario temperatūroje lakus, skystas. Lydosi temperatūroje, aukštesnėje, nei -38,8 laipsniai C, verda prie +356.73 C. Aukštesnėje temperatūroje garuoja intensyviau, todėl apsinuodijimo galimybė esti didesnė. Neblogas elektros laidininkas.

Naudojamas įvairių matavimo prietaisų, rentgeno, kvarco, neoninių ir kt. lempų, įvairių metalų ir gyvsidabrio lydinių (amalgamų) gamyboje, medicinoje ir stomatologijoje.

Neorganiniai junginiai – gyvsidabrio chloridas (sublimuotas HgCl₂), gyvsidabrio sulfidas (mineralas cinoberis (HgS) – naudojami medžio, vilnų, dažų pramonėje, taip pat medicinoje, dezinfekcijai, tepalams.

-------------------

Hafnis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Hf, eilės numeris 72.
Hafnis
Pavadinimo kilmė

Hafnis pavadintas pagal Kopenhagos lotynišką pavadinimą - Hafnia. Tokį sprendimą nulėmė šio elemento atradėjai, taip pagerbę Nilsą Borą, gimusį Kopenhagoje, kuris savo teorijoje numatė šio elemento egzistavimą.

Prancūzų mokslininkai iki 1949 m. elementą vadino keltijumi (pranc. celtium, keltų genčių garbei). 

------------------

Halog nai (gr. hals 'druska' + genos 'giminė'; pažodžiui 'sudarantis druskas') – elementai, VIIA grupės nemetalai, sudarantys druskas, – fluoras, chloras, bromas ir jodas (seniau, o ir šiandien kai kuriuose šaltiniuose halogenams priskiria ir astatą, tačiau šis ne visada priskiriamas prie halogenų grupės, nes yra pusmetalis), turintys panašią išorinio elektronų sluoksnio struktūrą, taigi ir bendras chemines savybes.
Bendroji charakteristika
Halogenų grupės nemetalai: nuodingos geltonai žalsvos spalvos fluoro dujos (matomos tik storais sluoksniais), nuodingos geltonai žalios spalvos chloro dujos, sunkus raudonai rudas nuodingas bromo skystis ir kietas tamsiai violetinis kristalinis jodas.

Halogenų grupę sudaro labai aktyvūs elementai, turintys būdingiausias nemetalų savybes. Visų jų atomai išoriniame elektroniniame sluoksnyje turi po 7 valentinius elektronus, todėl labai panaši jų sudaromų junginių forma ir savybės. Visi halogenai labai lengvai prisijungia po vieną elektroną, sudarydami neigiamus jonus, ir daug sunkiau juos atiduoda, nesudarydami laisvų teigiamų jonų. Gamtoje randami tik junginiuose. Laisvieji halogenai sudaro dviatomes molekules ir yra pavojingi: jų garai nuodingi, o bromas ir jodas gali nudeginti odą. Visi halogenai, tiesiogiai jungdamiesi su metalais, sudaro druskas, vadinamas halogenidais (pavadinimuose pridedama galūnė -idas, pavyzdžiui, fluoro ir metalo junginys vadinamas fluoridu). 

--------------------

Hasis - cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Hs, eilės numeris 108

------------------

Helionas – pilnai jonizuoto He helio izotopas. Helionas susideda iš dviejų protonų ir vieno neutrono. Tai stabilus branduolys. Heliono masė yra 5,00641214(86) 10^-27 kg.

Kitas stabilus helio izotopas yra ⁴He, alfa dalelė. Heliono nereikia painioti su tričiu – vandenilio izotopu, kurį sudaro vienas protonas ir du neutronai.

Helionai susidaro beta skilimo metu. Naudojami kaip bombarduojanti dalelė greitintuvuose.

---------------------

Helis – bespalvis, bekvapis ir beskonis cheminis elementas, priklausantis inertinių dujų grupei. Helio garavimo bei virimo taškai yra patys žemiausi tarp visų elementų, normaliomis sąlygomis helis sutinkamas tik dujų pavidalu.

Helis yra antras pagal paplitimą Visatoje elementas po vandenilio. Vandenilio atomai žvaigždėse branduolinės reakcijos metu veikiant aukštai temperatūrai ir slėgiui virsta helio atomais, šios reakcijos metu išlaisvinamas didelis kiekis energijos ir aukšto dažnio elektromagnetinės bangos.

Helis yra inertiškas, t. y. labai sunkiai reaguoja su kitais elementais, tačiau specialiomis sąlygomis gali reaguoti su jodu, fluoru, siera ir fosforu.

Pirmą kartą helis aptiktas stebint Saulės užtemimą Indijoje 1868 metais kaip ryškiai geltona Saulės chromosferos juosta. Šį stebėjimą atliko prancūzų astronomas Pjeras Jansenas (Pierre Janssen). Tais pačiais metais anglų astronomas Normanas Lokjeris (Norman Lockyer) taip pat stebėjo anksčiau nežinomą geltoną juostą Saulės spektre ir padarė išvadą, kad taip yra dėl Žemėje neaptinkamo cheminio elemento. Jis kartu su chemiku Edvardu Franklendu (Edward Frankland) pavadino elementą graikišku Saulės vardu helios.

Britų chemikas Viljamas Ramsėjus (William Ramsay) 1895 metais pirmą kartą išskyrė helį Žemėje. Vėliau, 1905 metais, helis išskirtas iš gamtinių dujų.

-------------------

Holmis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ho, eilės numeris 67.

Holmis pavadintas Stokholmo garbei (lot. Holmia - Stokholmas). Tai mokslininko Pero Teodoro Klevės (Per Teodor Cleve) gimtasis miestas. P. T. Klevė grynindamas erbio oksidą dvi substancijas: rudą pavadino holmija (holmio oksidas), o žalią - tulija (tulio oksidas).
-------------------

Indis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas In, eilės numeris 49.

1875 m. elementą atrado prancūzas Lecoq de Boisbaudran, kuriam įspūdį padarė tai, kad šio elemento spektre yra indigo spalva.
--------------

Inertinės dujos (tauriosios dujos, retosios dujos) – periodinės elementų sistemos VIII grupės pagrindinio pogrupio cheminiai elementai – helis (He), neonas (Ne), argonas (Ar), kriptonas (Kr), ksenonas (Xe), radonas (Rn). Inertinės dujos yra randamos ore, vandenyje, kai kuriuose mineraluose, helis – požeminėse dujose. Susidaro per įvairius branduolinius procesus.

Bespalvės, bekvapės ir beskonės vienatomės dujos. Helis – vienintelė medžiaga nesustingstanti absoliutaus nulio temperatūroje. Visi elementai yra chemiškai pasyvus, nes jų atomų išoriniai sluoksniai yra užpildyti elektronų.
-----------------

Iridis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ir, eilės numeris 77.

Daugelis iridžio junginių yra įvairiaspalviai, margi, spalvoti, todėl elementas atitinkamai ir pavadintas (graikiškai iridius - margas kaip vaivorykštė).
------------------

Iterbis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Yb, eilės numeris 70.

Elementas pavadintas pagal Iterbiu kasyklų vietovę Švedijoje, kur jis pirmąkart buvo iškastas.
---------------------

Itris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Y, eilės numeris 39.

Elementas pavadintas Iterbiu vietovės Švedijoje garbei, kur 1794 m. suomių chemikas Johanas Gadolinas atrado itrio junginius.
-------------------

Jodas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas I, eilės numeris 53.

Jodo garai turi aiškiai violetinį atspalvį – būtent ši savybė ir nulėmė elemento pavadinimą (graikiškai ioeides – mėlynas kaip žibuoklė).

Atpažinimo reakcija

Jodą atpažinti galima jį lašinant ant krakmolo, kadangi jis jungiasi su jodu ir susidaro tamsiai mėlynos spalvos produktas.^[1]

Jodo laikrodžio reakcija

Reakcija prasideda vandenilio peroksido ir sieros rūgšties tirpale, į kurį yra įdedamas kalio jodidas, natrio tiosulfatas ir krakmolas. Vyksta dvi reakcijos. Pirmoji yra lėtoji reakcija, jos metu yra susidaro jodas:

H₂O₂ + 2I⁻ + 2H⁺ → I₂ + 2H₂O

Antrosios, greitosios reakcijos, metu tiosulfatas paverčia jodą į 2 jodo jonus:

2S₂O₃²⁻ + I₂ → S₄O₆²⁻ + 2I⁻

Po kurio laiko tirpalas pakeičia spalvą į tamsiai mėlyną, beveik juodą.

------------------

Kadmis – antros grupės Periodinės elementų lentelės elementas, minkštas ir tąsus sunkusis metalas, lengvai tirpstantis azoto rūgštyje ir kiek sunkiau sieros ir druskos rūgštyje.

Iki 1975 m. buvo laikytas tik nuodingu elementu.^[1]

Tai vienas plačiausiai naudojamų metalų. Jis naudojamas atominėje pramonėje, šarminių akumuliatorių gamyboje, įvairių lydinių, dažų, liuminoforų gamyboje, galvaniniuose padengimuose. Ypatingai paplitę švino ir kadmio lydiniai, kurie plačiai naudojami automobilių pramonėje, taip pat alavo ir berilio lydiniai su kadmiu, kurių lydymosi temperatūra labai maža bei nepaprastai patvarūs kadmio ir vario lydiniai.

Kadmis priskiriamas mikroelementams, kurie pastoviai randami gyvūnų bei žmogaus organizmuose. Manoma, kad kadmio kaupimasis tam tikruose organuose yra susijęs su jų funkcijomis. Kadmis neturi jokios metabolinės reikšmės žinduoliuose, todėl bet kokia šio elemento dozė yra nuodinga.

Kadmis ir jo oksidai yra labai toksiškos medžiagos, todėl jų aukščiausia leistina koncentracija jokiu būdu negali viršyti:

• 0,0001 mg/l kadmio oksido (CdO)
• 0,001 mg/l Kadmio.

---------------------
Kalcis (Calcium, Ca), periodinės elementų sistemos II grupės šarminių žemių metalų pogrupio cheminis elementas. Atomų skaičius 20, atomų masė 40,08. Išorinių elektronų konfigūracija 4s . Oksidacijos laipsnis junginiuose +2. Gamtinis kalcis yra 6 stabilių izotopų mišinys, didžiausią dalį (96,97 %) sudaro ⁴⁰Ca. Žemės plutoje kalcio yra 2,96 % (pagal masę), tai penktas pagal gausumą elementas (po deguonies, silicio, aliuminio ir geležies). Gamtoje randamas tik mineralų pavidalu. Svarbiausias iš jų yra feldšpatas (anortitas) Ca[Al₂Si₂O₈], gipsas CaSO₄ 2H₂O, dolomitas CaCO₃ MgCO₃, kalcitas CaCO₃, fluoritas CaF₂.
---------------------

Kalifornis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Cf, eilės numeris 98.

Elementas atrastas JAV Kalifornijos valstijoje, tad jos garbei ir pavadintas.
----------------

Kiuris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Cm, eilės numeris 96.

1950 m. šį transuraninį elementą atradus JAV, jis buvo pavadintas radžio atradėjos Marijos Kiuri garbei (elemento santrumpoje yra pavardės ir vardo inicialai – Curie Marie). Tai vienintelis cheminis elementas, pavadintas moters garbei.
-----------------------

Kobaltas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Co, eilės numeris 27.

Kobaltas yra stiprus feromagnetikas, jo spalva – sidabriškai balta.

Kobaltas Žemėje nerandamas kaip grynuolis, tik rūdoje, tačiau išgaunamas kartu su kitais metalais - dažniausiai nikeliu ar variu. Pagrindinės kobalto rūdos yra kobaltitas, eritritas, glaukodotas ir skuteriditas.

Kobalto pavadinimo kilmė - mitologiška. Koboldai germanų padavimuose ir pasakose buvo kalnų, miškų ir namų dvasios; jie galėję suvalgyti sidabrą ir vietoje jo išskirti bevertes sidabro spalvos rūdas. Vokiečių kalnakasiai, dirbę Erzgebirge kasyklose, ilgą laiką niekaip negalėjo išgauti metalo iš kobalto rūdų, kurias laikė vario, sidabro arba alavo rūdomis ir manė, kad būsią apgauti mitinių koboldų. 1735 m. švedas Georg Brandt atrado šį elementą ir suteikė jam tokį pavadinimą.

Panaši pavadinimo kilmės istorija yra ir nikelio.

---------------------

Kopernikis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Cn, eilės numeris 112.

----------------

Kriptonas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Kr, eilės numeris 36.

Kriptonas ilgą laiką tyrinėjamas tik kartu su argonu, kadangi jo nebuvo galima išskirti, jis buvo tarsi paslėptas (gr. krypton – paslėptasis).

Kriptonas naudojamas lazeriuose bei fotoblykstėse. Jų veikimas pagrįstas tuo, kad pro kriptono dujas leidžiant elektros srovę susidaro elektromagnetinių bangų spindulys.
---------------------

Ksenonas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Xe, eilės numeris 54.

Atradus kriptoną, buvo rastos dar vienos inertinės dujos, kurios buvo nežinomos, svetimos (gr. xenos - svetimas, nežinomas).

Kaip ir kriptonas, ksenonas yra naudojamas lazeriuose, lanko lempose bei fotoblykstėse. Jų veikimas pagrįstas tuo, kad pro kriptono dujas leidžiant elektros srovę, susidaro elektromagnetinių bangų spindulys.
-----------------------

Lantanas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas La (lot. Lanthanum), eilės numeris 57.^[1] Lantanas yra vienas iš retųjų žemės elementų.

Lantanas aktyvus metalas, ore greitai pasidengia hidroksido plėvele, o smulkios dalelės ore pačios užsiliepsnoja. Reaguodamas su deguonimi sudaro lantano oksidą (La₂O₃), su azotu – lantano nitridą (LaN), be to, reaguoja su daugeliu kitų nemetalų ir sudaro sunkiai lydžius metališkus junginius. Reaguoja su vandeniu ir net kambario temperatūroje jį skaido sudarydamas lantano hidroksidą (La(OH)₃). Taip pat labai lengvai reaguoja su rūgštimis. Lydomas su kitais metalais sudaro metališkus junginius bei lydinius. Nedidelės lantano priemaišos labai pagerina lydinių mechanines ir antikorozines savybes.

Lantanas naudojamas aukštos įtampos elektroduose, aukštos kokybės metalo europio gamyboje, brangių žiūronų, foto/video kamerų objektyvų gamyboje, nes stiklui suteikia labai geras refrakcines (spindulių lūžimo) savybes.

Radioaktyvus lantano izotopas naudojamas liuminescencinių lempų paleidikliuose kaip pagalbinė priemonė pradinei dujų jonizacijai ir dujų sugėrimui (geteris).

-----------------------

Lantanoidai - elementai pradedant ceriu (Z=58) ir baigiant luteciu (Z=71) kartais vadinami vidiniais pereinamaisiais metalais.

Juos vienija elektroninės sandaros panašumas: einant nuo vieno sekos elemento prie kito keičiasi elektronų skaičius 4f orbitalėse. Visi šie elementai labai panašūs į lantaną (Z=57), todėl kartu su lantanu vadinami lantanoidais, arba retaisiais žemės elementais. Pavadinimas „retieji žemės elementai“ nėra visiškai teisingas, nes jie yra plačiai paplitę, tačiau retai sudaro didelės koncentracijos telkinius.

Lantanoidai (bendras žymėjimas Ln) yra aktyvūs metalai, oksiduodamiesi iki Ln³⁺ (aq) jie išstumia H₂ (d) iš karšto vandens ir iš praskiestų rūgščių. Lantanoidai reaguoja su O₂ (d), siera, halogenais, N₂ (d), H₂ (d) ir anglimi maždaug taip pat, kaip žemės šarminiai metalai. Laisvus lantanoidus galima išskirti elektrolizuojant išlydytas druskas.

Būdingiausias visų lantanoidų oksidacijos laipsnis +3. Maždaug pusei visų lantanidų dar būdingas oksidacijos laipsnis +2, kitai pusei +4. Kai kurių lantanoidų būdingus oksidacijos laipsnius galima paaiškinti didesniu pusiau užpildytų f orbitalių stabilumu (f7). Bet kodėl visi lantanoidai gali įgyti oksidacijos laipsnį +3 nėra iki galo aišku. Dauguma lantanoidų jonų yra paramagnetikai, jų tirpalai yra spalvoti.

--------------------

Laurencis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Lr, eilės numeris 103.

Šis transuraninis elementas buvo atrastas 1961 m. Kalifornijoje ir pavadintas ciklotroną sukūrusio Ernesto Lorenso (Ernest O. Lawrence) garbei. Iš pradžių elemento santrumpa buvo Lw, bet vėliau buvo pakeista į Lr. Be to, laikinai elementas vadinosi sisteminiu vardu unniltrium, o sovietų mokslininkai vartojo rezerfordžio pavadinimą.
------------------

Litis – sidabriškai baltas šarminis metalas, atvirame ore apsineša tamsiai pilku apnašu (Li₂O ir Li₃N).

Litį 1817 m. atrado Švedijos chemikas ir mineralogas Johanas Augustas Arfvedsonas (Johan August Arfwedson). 1818 m. metalinį litį pirmą kartą elektrolizės būdu išgavo Anglijos chemikas, fizikas ir geologas Humphry Davy.

Bercelijus metalą pavadino ličiu dėl to, kad norėjo išryškinti jo skirtumą nuo natrio ir kalio, kurie tuo metu buvo randami tik druskose, o litis buvo išgaunamas ir iš akmenų (gr. lithos – akmuo).

Litis – pats lengviausias metalas, jo tankis esant 0 C lygus 0,539 g/cm . Litis minkštas ir plastiškas kaip plastelinas. Ličio lydymosi ir virimo temperatūros – 180,5 C ir 1327 C – pačios aukščiausios tarp IA grupės metalų.
-------------------

Livermoris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Lv, eilės numeris 116. Tai dirbtinis, natūraliai Žemėje nerandamas elementas.

VLKK 2012 m. rugsėjo 19 d. Terminologijos pakomisės posėdyje buvo svarstyta kaip lietuviškai vadinti cheminį elementą, kurio atominis numeris yra 116: livermoriu ar livermorijumi. Kadangi elementų pavadinimų formos su -is lietuvių kalboje vartojamos seniai (plutonis, ne plutonijus, toris, ne torijus ir pan.), sutarta teikti formą livermoris ^[1].
-----------------

Lutecis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Lu, eilės numeris 71.

Vienas iš elemento atradėjų buvo prancūzas Georges Urbain, todėl elementą jis pavadino lotynišku Paryžiaus vardu – Lutetia. Kitas atradėjas buvo austras Carl Auer von Welsbach ir pavadino elementą kasiopėjumi (mitinės Etiopijos karalienės Kasiopėjos garbei) – šis pavadinimas ilgą laiką buvo priimtinas vokiškai kalbančiose šalyse, tačiau IUPAC komisija oficialiai patvirtino tik pirmąjį variantą.
-------------------------

Magnis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Mg, eilės numeris 12.

Magnis – vienas būtiniausių mikroelementų sportuojantiems ir besilaikantiems dietų. Jis stiprina kaulus ir nervų sistemą. Magnio netenkama piktnaudžiaujant alkoholiu, riebiu maistu, badaujant. Ypač daug jo išsiskiria su prakaitu aktyviai sportuojant. Dėl to gali pradėti traukti mėšlungis, sutrikti širdies veikla.

Magnio gausu riešutuose, razinose, vynuogėse, grūduose, kopūstuose, morkose, grikiuose, sojų pupelėse, ryžiuose. Daugiausia magnio turi migdolai. Rekomenduojama magnio dienos norma – 350 mg.

Magnis yra labai degus metalas. Tačiau nors magnio miltelius ar plonas juosteles uždegti palyginus lengva, stambesni gabalai užsiliepsnoja gana sunkiai. Sykį uždegus, magnį užgesinti labai sunku, nes jis gerai dega ne tik ore, bet ir gryname azote (susidarant magnio nitridui) bei anglies diokside (susidarant magnio oksidui ir angliai). Dėl lengvumo bei tvirtumo magnis ar daug magnio turintys lydiniai naudojami karinėje technikoje. Mūšio metu ar kraštutinių bandymų sąlygomis ten pasitaiko metalo gaisrų. Pavyzdžiui, pirmieji amerikiečių B-29 bombonešio variantai (šis lėktuvas numetė atomines bombas II pasauliniame kare) turėjo netobulą variklį, kuris įkaisdavo tiek, jog užsiliepsnodavo iš aliuminio-magnio lydinio pagamintos konstrukcijos. Nors buvo įrengta speciali ugniasienė, gaisras ją pradegindavo greičiau nei per 90 sekundžių en. Bandant SR71, sykį sprogo padangos ir lėktuvui leidžiantis nuo trinties užsiliepsnojo magnio ratai – liepsna išplito po visą lėktuvą, tačiau pilotas spėjo pasitraukti [1].

Magnis dega labai ryškia balta liepsna, kuri praeityje buvo naudojama ryškiam šviesos šaltiniui fotografavimo metu gauti. Kai kuriose srityse (jūroje, fejerverkuose) magnis šiam tikslui tebenaudojamas ir dabar.

-----------------------------

Manganas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Mn, atominis skaičius 25.

Gamtoje manganą galima rasti piroliuzito MnO₂, hausmanito MnO Mn₂O₃, braunito Mn₂O₃, manganito MnOOH, rodochrozito MnCO₃ ir kt. mineraluose.^[1]

Manganas yra sidabro baltumo, trapus sunkusis metalas, savo išvaizda panašus į geležį, gamtoje aptinkamas tik įvairiuose junginiuose. Jo randama mineraluose: piroliuizite (MnO₂), braunite (Mn₂O₃), manganite (Mn₂O₃H₂O), mangano špate (MnCO₃) ir kt.

Gamyboje daugiausia naudojami baziniai mangano oksidai (MnO, MnO₂, Mn₂O₃), mangano chloridas (MnCl₂), mangano sulfatas (MnSO₄), kalio permanganatas (KMnO₄).

Manganas (jo oksidai ir druskos) vartojamas plieno, gumos, keramikos, stiklo pramonėje, elektrinio suvirinimo elektrodų fliusams, sausiems elementams, dažams gaminti. Kalio permanganatas kaip oksidatorius plačiai naudojamas pramonėje, kaip antiseptikas – medicinoje.

-----------------------

Meitneris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Mt, eilės numeris 109. Meitneris gautas P. Armbrusterio ir G. Munzenbergo 1982 metais Darmštate bismuto izotopą (²⁰⁹Bi) bombarduojant geležies branduoliais.

Pavadintas pagal Austrijos fizikės ir radiotechnikės L. Meitner pavardę. Galutinai šis pavadinimas priimtas 1997 m., iki tol siekiant išspręsti ginčus dėl elementų pavadinimų buvo laikinai naudojamas unileniumo pavadinimas.

Tai sintetinis elementas, kurio stabiliausias izotopas ²⁶⁶Mt, kurio skilimo pusperiodis 3,4 ms.

--------------------------

Mendelevis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Md, eilės numeris 101.

--------------------------

Metalai – cheminių elementų grupė, pasižyminti tuo, kad metalų jonai yra jungiami metalinių jungčių.

Klasifikavimas:

• Šarminiai metalai
• Šarminių žemių metalai
• Pereinamieji metalai
• Pusmetaliai
• Kiti metalai

Metalams būdingos savybės:

• Degimas arba rūdijimas, pvz., 2Mg(k) + O₂(d) → 2MgO(k)
• Reakcija su rūgštimis, pvz., 2Na(k) + 2HCl(aq) → 2NaCl(aq) + H₂(d)

Dauguma elementų, esančių gamtoje, yra metalai. Daugiausia jų yra žemės plutoje. Jie randami mineraluose ir rūdose. Čia jie nėra gryni, o susijungę su kitu elementu, t. y. sudarę cheminius junginius. Norėdami gauti metalą iš rūdų, tuos elementus turite atskirti. Tai padaryti nelengva. Metalai pasižymi šiomis fizikinėmis savybėmis:

1. Metalai yra neskaidrūs, paviršius blizgantis. Tačiau kai kurių metalų paviršius neblizga, o yra matinis. Bet perpjovę metalą pamatysime, kad jis blizga. Taip yra todėl, kad reaguoja su deguonimi: jų paviršiuje susidaro metalo ir deguonies junginys-oksidas. Pvz., variui reaguojant su deguonimi, vyksta tokia reakcija: 2Cu (k.) + O₂ (d.)→ 2CuO(k.)
2. Metalai gerai praleidžia elektros srovę ir šilumą. Šia savybe naudojamasi, kai reikia atskirti metalą nuo nemetalo. Metalai yra geri elektros laidininkai, todėl iš jų pagaminti laidai naudojami elektros perdavimo linijoms. Tik labai nedaug nemetalų, pvz., anglies atmaina grafitas, gerai praleidžia elektros srovę.
3. Metalai yra kietosios medžiagos. Tik vienas metalas – gyvsidabris – kambario temperatūroje yra skystas; jo lydymosi temperatūra – 39 C.
4. Metalai yra kalūs. Iš jų galima gaminti įvairius dirbinius: tempiant iš metalų galima padaryti ploną vielą, kalant išploti ploną lakštą.

-------------------

Molibdenas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Mo (lot. molybdenum), eilės numeris 42.

Molibdenas yra sunkiai lydomas, kietas, pilkai plieninės spalvos metalas, milteliuose – tamsiai pilkas. Ore stabilus, bet kaitinant iki 400–500 C pradeda oksiduotis.

Molibdenas randamas tokiuose mineraluose kaip vulfenitas, povelitas. Komercinis molibdeno šaltinis yra mineralas molibdenitas.

Molibdenas priklauso retų, sunkiai lydomų metalų grupei, tačiau pastaruoju metu jis dažnai naudojamas pramonėje. Jis yra beveik visuose plieno lydiniuose, ypač tuose, kurie yra sunkiai lydomi, atsparūs korozijai bei rūgščių poveikiui. Plienas, kuriame yra molibdenas, plačiai naudojamas radiotechnikoje, elektrotechnikoje bei kompiuterinėje pramonėje, o kiti molibdeno junginiai – buitinės chemijos, lakų bei dažų gamyboje, taip pat – naftos apdirbimo pramonėje.
---------------------------

Moskovis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Mc, eilės numeris 115. Tai dirbtinis, natūraliai Žemėje nerandamas elementas. Pavadintas Maskvos srities, kurioje yra Jungtinis branduolinių tyrimų institutas, garbei. Vardą suteikė IUPAC 2016 m. lapkričio 28 d.^[1]

----------------------

Nemetalai – cheminiai elementai, kurie neturi metalams būdingų savybių.^[1] Elementų, priskiriamų nemetalams, esama daug mažiau negu metalų, prie jų priskiriami tik azotas, anglis, deguonis, vandenilis, fosforas, selenas, siera, halogenai ir inertinės dujos;^[1] iš viso prie nemetalų priskiriami 22 elementai.^[2] Nemetalų būna visų agregatinių būsenų: kietosios, skystosios ir dujinės.

Nemetalams būdingos savybės:

• Nemetalai trapūs, gali lengvai sudūžti net nuo labai lengvo smūgio;
• Daugumos kietų nemetalų paviršius neblizga;
• Nemetalai blogai praleidžia elektrą ir šilumą;
• Daugumos nemetalų lydymosi ir virimo temperatūros yra žemos.

Kai kurie nemetalai yra vieni iš labiausiai paplitusių cheminių elementų pasaulyje,^[3] pvz., vandenilis, helis, deguonis ar siera.^[1]

--------------------------

Neodimis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Nd, eilės numeris 60.

Anksčiau buvo manoma, kad didimas yra dviejų neatskiriamų elementų junginys, tačiau vėliau pavyko juos išskirti – buvo gautas prazeodimis ir neodimis. Pastarasis reiškė „naująjį iš dvynių (elementų)“ (gr. neos – naujas + didimoi – dvyniai).
---------------------

Neonas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ne, eilės numeris 10. Bespalvės inertinės dujos, neoninėse lempose šviečia rausvai.

Neoną 1898 metais atrado William Ramsay ir Morris Travers. Tai buvo vienas iš pirmųjų inertinių dujų elementų, todėl ir pavadintas neonu (gr. neos – naujas).

Neono dujos, kai per jas leidžiama elektros srovė, švyti raudonai (neono spalvos), todėl naudojamos reklamai. Inertinės dujos naudojamos He-Ne dujiniuose lazeriuose ir fotoblykstėse.
---------------------

Neptūnis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Np, eilės numeris 93.

Kadangi cheminis elementas Uranas buvo pavadintas pagal Urano planetą, todėl kitas transuraninis elementas, išgautas iš urano, buvo pavadintas tolimesnės planetos – Neptūno garbei.

Nors neptūnis laikomas sintetiniu elementu, jo pėdsakai yra randami urano rūdoje. Susidaro uranui-238 pasigavus neutroną.

Neptūnis gali būti naudojamas branduoliniuose ginkluose vietoj plutonio. Jo kritinė masė - apie 60 kilogramų. 2001 metais Los Alamos nacionalinėje laboratorijoje buvo pagaminta 6 kilogramų neptūnio sfera. Tačiau elemento panaudojimas branduoliniuose ginkluose yra labai nepraktiškas, todėl tokių ginklų nesukurta. Neptūnis yra naudojamas įrenginiuose, skirtuose aptikti didelės energijos neutronus.
-----------------------

Nihonis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Nh, eilės numeris 113. Tai dirbtinis, natūraliai Žemėje nerandamas elementas. Vardas Nihon yra vienas iš dviejų būdų pasakyti "Japonija" japonų kalboje. Vardą suteikė IUPAC 2016 m. lapkričio 28 d.^[1]

----------------------

Nikelis – metališkas cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ni, eilės numeris 28.

Pagal paplitimą Žemės plutoje nikelis yra dvidešimt ketvirtas elementas. Gamtoje randamas daug nikelio turinčiame limonite, garnerite, taip pat petlandite. Ypač dideli nikelio klodai surasti Rusijoje netoli Norilsko, rasti klodai sudaro apie 40 % pasaulio atsargų. JAV kasmet sunaudojama apie 150 milijonų kilogramų nikelio, iš kurių 80 % sunaudojama lydinių gamybai ir 15 % elektrocheminiam dengimui. Būdingiausias nikelio oksidacijos laipsnis +2. Junginiai, kuriuose nikelio oksidacijos laipsnis +3 yra reti ir sunkiai susintetinami.

-----------------------

Niobis (anksčiau angliškai vadintas kolumbiu) – 41-as cheminis elementas periodinėje lentelėje, metalas, žymimas Nb.

Niobis yra retas, minkštas, pilkas bei elastingas metalas, randamas pirochlore, euksenite, kolumbite. Šis elementas pirmiausia buvo rastas pastarajame minerale ir dėl šios priežasties buvo pavadintas kolumbiu.

Pramonėje niobis yra įvairių plieno lydinių sudedamoji dalis. Šis metalas naudojamas branduolinėje pramonėje, elektronikoje, optikoje ir juvelyrikoje.

Gryno niobio gamtoje niekada nebūna, tačiau jo junginių galima rasti Kanadoje, Brazilijoje, Nigerijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Rusijoje.

Niobis buvo aptiktas kaip sudedamoji tantalo rūdų dalis, o senovės graikų sakmėse Niobė buvo pusdievio Tantalo dukra.

Tantalas kurį laiką buvo vadintas kolumbiu (columbium), kadangi jo atradėjas anglas Č. Hačetas elementą 1801 m. aptiko iš Amerikos atvežtame minerale kolumbite (Ameriką atrado keliautojas Kolumbas). Tačiau 1802 m. švedas Ekebergas kolumbite aptiko dar vieną naują elementą – tantalą. 1844 m. vokietis G. Rozė Bavarijos kolumbite irgi aptiko kolumbį, tačiau pavadino niobiu, kuris 1950 m. ir priimtas kaip norminis pavadinimas, nors iki tol anglai ir amerikiečiai rinkosi kolumbio variantą.

---------------------

Nobelis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas No, eilės numeris 102.

Šis elementas buvo išgautas 1957 m. Stokholmo Nobelio fizikos institute (švedų, anglų ir amerikiečių tyrėjai) iš kiurio. Pagal institutą ir elementas buvo pavadintas A. Nobelio garbei. Tai buvo pirmasis transuraninis elementas, atrastas Europoje. Elementui taip pat siūlytas pavadintas žoliotis.
-------------------------

Oganesonas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Og, eilės numeris 118. Tai dirbtinis, natūraliai Žemėje nerandamas elementas. Pavadintas armėnų kilmės Rusijos mokslininko Jurijaus Oganesiano garbei. Vardą suteikė IUPAC 2016 m. lapkričio 28 d.^[1]

-----------------------

Osmis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Os, eilės numeris 76. Osmio tankis yra didžiausias tarp natūralių elementų.

----------------------

Paladis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Pd, eilės numeris 46.

Tai yra retas sidabriškai baltos spalvos metalas. Kaip ir rutenis, rodis, platina, osmis bei iridis, priklauso platinos grupės metalams. Nors visi jie pasižymi panašiomis cheminėmis savybėmis, paladžio lydymosi taškas žemiausias, jo tankis mažesnis nei kitų šios grupės metalų. Kaip ir platina, labai atsparus oksidacijai bei korozijai.
------------------------

Platina (Platinum), Pt – periodinės elementų lentelės VIII grupės cheminis elementas, Platinos grupės metalas. Atominis skaičius 78, atominė masė 195,09. Gamtinę platiną sudaro 6 izotopai, iš jų daugiausia yra ¹⁹⁵Pt (33 %), ir ¹⁹⁴Pt (32,9 %). Platina sudaro 1*10^-6 Žemės plutos masės. Platina – grynuolių klasės mineralas. Paprastai turi iki 35 % paladžio, geležies, iridžio, osmio, vario, nikelio, radžio, aukso priemaišų. Kristalai (pasitaiko retai) kubinės singonijos. Platina dažniausiai sudaro spindulinius arba žvynelinių pavidalo agregatus. Kietumas pagal Moso skalę – 4. Randama ultrabazinėse uolienose, sąnašynuose.^[1]

Platina yra kali, tąsi, lengvai tempiama, štampuojama ir valcuojama. Lydymosi temperatūra 1769, virimo 4300 C. Laidi elektrai. Chemiškai neaktyvi, atspari korozijai, tirpsta tik karališkajame vandenyje. Kaitinama reaguoja su bromu, siera, selenu, fosforu. Sudaro daug kompleksinių junginių. Gaunama iš platinos grupės metalų koncentratų, kurie yra nikelio, vario elektrolizės gavybos atliekos.

Platina yra labai retas metalas. Didžiausi platinos telkiniai yra Bušveldo intruzijoje Pietų Afrikos Respublikoje, pietvakarių Aliaskoje JAV, prie Norilsko Rusijoje, Kinijoje, Zimbabvėje, taip pat Sudbury telkinyje Kanados Ontarijo provincijoje, Kolumbijoje, Peru. ----------------------------

Plutonis – cheminis periodinės elementų lentelės radioaktyvus elementas, žymimas Pu, eilės numeris 94.

Plutonis yra sidabriškai baltos spalvos chemiškai radioaktyvus metalas. Papuolęs į deguonies turinčią atmosferą greitai oksiduojasi. Plutonis turi šešis alotropus ir keturis oksidacijos lygius. Smulkios metalo drožlės yra pirochorinės (savaime užsiliepsnoja).

Nustatyta dvidešimt plutonio izotopų. Stabiliausi izotopai yra plutonis-244, kurio pusėjimo trukmė 80,8 milijonai metų, plutonis-242 – 373 300 metų, ir plutonis-239 – mažiau nei 24 110 metų. Kitų žinomų izotopų pusėjimo trukmė mažiau nei 7000 metų. Populiariausi izotopai tai plutonis-238 ir 239. Plutonis-239 sintezuojasi iš urano (U) ir neutrono (n) išspinduliuojant betą dalelę (β⁻) per tarpinį elementą neptūnį (Np).

----------------------

Polonis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Po, eilės numeris 84.

Elementas pavadintas jį atradusios mokslininkės M. Sklodovskos-Kiuri tėvynės – Lenkijos (lot. Polonia) garbei. Būtent ši fizikė kartu su vyru Pjeru Kiuri 1898 m. elementą aptiko urano rūdose.
------------------------

Prazeodomis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Pr, eilės numeris 59.

Prazeodimio chloridams būdinga žalsva spalva (gr. prasios – žalsva, žalio atspalvio). Galūnė -dimis susijusi su anksčiau žinomu vientisu junginiu didimu, iš kurio vėliau buvo išgauti elementai-dvyniai: prazeodimis ir neodimis.
--------------------

Prometis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Pm, eilės numeris 61.

Elementas pavadintas graikų dievo Prometėjo garbei, kuris dovanojo ugnį žmonėms.
------------------------

Protaktinis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Pa, eilės numeris 91.

Protaktinis skyla esant alfa dalelių spinduliuotei iš aktinio, taigi, jis yra tam tikra aktinio pradinė forma (gr. protos – esantis prieš kažką, pasirodantis anksčiau, pirmasis).
------------------------

Radis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ra, eilės numeris 88.

Radžiui būdinga spinduliavimas, todėl atitinkamai jis ir pavadintas (lot. radius – spindulys).
----------------------

Radonas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Rn, eilės numeris 86, tauriosios inertinės dujos.^[1]

Radono pavadinimas susijęs su radžiu – tai radioaktyviosios dujos, kurios dažnai atsiranda kaip radžio skilimo produktas. Laikoma, kad 1900 m. radoną atrado Vokietijos chemikas F. Dornas, tačiau jau 1899 m. tyrinėdamas torio preparatus, anglų mokslininkas E. Rezerfordas nustatė, kad jie į orą skleidžia iki tol nežinomą radioaktyvią medžiagą.

Vienas rečiausių Žemės cheminių elementų. Bespalvės, bekvapės, labai sunkios, švytinčios tamsoje dujos. Žinomi 34 radono izotopai. Išgaunamas iš dujų mišinio pašalinant chemiškai aktyvias medžiagas, vėliau atskiriant azotą ir kitas inertines dujas. Atšaldytas skystėja ir virsta bespalviu skysčiu, kuris žemesnėje nei – 71 C laipsnio temperatūroje tampa geltonas, o žemesnėje nei – 180 C laipsnių temperatūroje oranžiniai raudonas. Labai maži radono kiekiai yra gamtiniuose vandenyse. Iš statybinių medžiagų kaupiasi patalpose. Radonas ir jo skilimo produktai mažina leukocitų kiekį kraujyje, ardo kaulų čiulpus, gali sukelti spindulinę ligą.
---------------------------
Renis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Re, eilės numeris 75. Sidabriškai baltos spalvos, retas, sunkusis, daugiavalentis pereinamasis metalas, chemiškai panašus į manganą ir naudojamas kai kuriuose lydiniuose.
----------------------
Rentgenis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Rg, eilės numeris 111. Tai dirbtinis, natūraliai Žemėje nerandamas elementas, stabiliausio izotopo masė – 283, pusėjimo trukmė yra dešimt minučių.
--------------------

Rezerfordis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Rf, eilės numeris 104.

Elementas pavadintas anglų fiziko E. Rezerfordo garbei, nors sovietų mokslininkai siūlė kurčiatovio pavadinimą mokslininko I. Kurčiatovo garbei, o rezerfordžiu pavadino 103-ąjį elementą (dabartinį laurencį).
--------------------

Rodis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Rh, eilės numeris 45.^[1]

Elementas buvo pavadintas pagal rodžio dichlorido šarmo raudoną spalvą (gr. rhodon – rožė).^[1]

Rodis yra brangusis metalas (2021 m. buvo 8 kartus brangesnis už auksą).^[2]

----------------------

Rubidis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Rb, eilės numeris 37.

Tai sidabriniai baltas šarminis metalas, šviežiame pjūvyje turintis metalinį blizgesį. Vakuume ar inertinių dujų atmosferoje išsaugo metalinį blizgesį ir išvaizda nesiskiria nuo kitų metalų. Rubidžio tankis 1,532 (20 C) ir 1,475 (39 C). Šaldomas jis kristalizuojasi. Atominis skersmuo – 2,48 , joninis skersmuo – Rb+ 1,49 .

Lydymosi temperatūra 39 C, virimo temperatūra 696 C. Kambario temperatūroje rubidis gana lakus. Tūrio pasikeitimas lydantis – +2,5 %. Rubidis gerai nudažo liepsną žydrai raudona spalva. Visuose junginiuose rubidis yra vienvalentis. Kaip ir kiti šarminiai metalai patekęs į orą užsiliepsnoja.

-------------------------

Rutenis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, metalas, žymimas Ru, eilės numeris 44.

Kadangi šis metalas buvo išgautas iš rusiškos platinos, todėl Rusijos garbei ir pavadintas (lot. Ruthenia – Rusija). Taip 1844 m. jį pavadino Baltijos vokiečių mokslininkas chemikas Karlas Klausas iš Kazanės universiteto.

Rutenis yra retas pereinamasis metalas, priklausantis periodinės elementų lentelės platinos grupei. Kaip ir kiti platinos grupės metalai, rutenis yra inertiškas daugumai kitų elementų. Rutenis paprastai randamas kaip mažesnė platinos rudų dalis. Metinė gamyba yra apie 20 tonų. Dauguma pagaminto rutenio yra panaudota dilimui atspariems elektriniams kontaktams ir storiems filmų rezistoriams gaminti. Rutenis dar naudojamas platinos lydiniuose kaip katalizatorius.
-----------------------

Samaris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sm, eilės numeris 62.

Elementas pavadintas pagal mineralą samarskitą, iš kurio buvo išgautas. Pats samarskitas pirmiausia buvo aptiktas Urale, netoli Miaso miesto ir pavadintas kalnakasybos funkcionieriaus V. Samarskio garbei (dar esant jam gyvam).
------------------

Selenas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Se, eilės numeris 34.

Jį atrado du chemikai, J ns Jacob Berz lius ir Johan Gottlieb Gahn 1817-aisiais metais, pavasarį.

Naudojamas spausdintuvuose, kopijavimo aparatuose.

--------------------

Syborgis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sg, eilės numeris 106.

Tai sintetinis elementas, kurio stabiliausio izotopo ²⁷¹Sg pusamžis - 1,9 minutės. Jis priklauso šeštai periodinės lentelės grupei, kaip sunkesnis volframo homologas.

-------------------

Sidabras – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ag (lot. argentum), eilės numeris 47, taurusis metalas.^[1] Tai sidabriškai baltas, lankstus ir minkštas (kiek kietesnis už auksą) metalas. Sidabro elektrinis laidumas didesnis už vario, bet kaip laidininkas nenaudojamas dėl kainos.

Sidabras geriausiai iš metalų praleidžia elektros srovę. Chemiškai nelabai aktyvus. Veikiamas halogenų ir sieros, apsitraukia sunkiai tirpstančiu halogenido (pvz., sidabro chlorido, sidabro bromido) ar sulfido plėvele. Ore nesioksiduoja (sidabriniai daiktai juoduoja, susidarant juodam sidabro sulfidui Ag₂S).

Sidabras – grynuolių klasės mineralas. Jame būna aukso, vario, gyvsidabrio, bismuto, stibio priemaišų. Grynuolių kristalai netaisyklingi – susukti, išlenkti, randama ir netaisyklingos formos plokštelių, grūdelių. Sidabras, kaip ir visi sunkieji metalai, pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Sulfidų veikiamas jis gali pajuoduoti. Šis metalas pasižymi nepaprastomis optinėmis savybėmis, jis iš visų žinomų metalų turi didžiausią šviesos atspindžio gebą, todėl buvo naudojamas veidrodžių gamybai kol nebuvo atrastas aliuminiu dengtas veidrodis.

Iš sidabro junginių dažniausiai prekiaujama sidabro nitratu. Laboratorijose AgNO₃ naudojamas įvairių anijonų nusodinimui ir koncentracijų nustatymui gravimetriškai (pagal susidariusių nuosėdų masę) arba voljumetriškai (pagal titravimui sunaudoto tirpalo tūrį).

Sidabro jonų indikacijai naudojama lengvai pastebima reakcija su chloro jonais- susidaro netirpstantčios vandenyje, baltos spalvos, panašios į varškę, drumzlės- sidabro chloridas. Praktiškai užtenka į tirpalą, turinti sidabro jonų įberti natrio chlorido (valgomoji druska) ir visas sidabras chlorido formoje nusėda. Ši reakcija dar naudojama ir sidabro gryninimui laboratorinėse sąlygose.

Iš sidabro nitrato gaminami kiti sidabro junginiai, naudojami medicinoje, baterijų gamyboje, kaip katalizatoriai. Sidabro jodidą AgI kartais naudoja lietui sukelti (ar išsklaidyti debesis).

----------------------

Siera (Sulfur) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas S, eilės numeris 16. Pasižymi aukštu elektroneigiamumu ir nemetalų savybėmis. Naudojama juodojo parako gamybai. Junginiuose su vandeniliu bei deguonimi yra įvairių anijonų sudėtyje, sudaro daug rūgščių ir druskų. Daugelis sieros turinčių druskų prastai tirpsta vandenyje. Gyvybiškai svarbus elementas aukštesniesiems organizmams, sudėtinė daugelio baltymų dalis, kaupiasi plaukuose.

Svarbiausi sieros junginiai: FeS₂ – piritas, ZnS – sfaleritas, PbS – galenitas, HgS – cinoberis, CaSO₄ H₂O – gipsas, Na₂SO₄ 10H₂O, MgSO₄ 7H₂O – karčioji druska.

Siera yra penkioliktas pagal paplitimą elementas žemės plutoje. Gamtoje sieros randama tiek laisvos, tiek ir daugybės junginių pavidalu. Laisvos sieros dažnai randama kalnų uolienose. Įeina į įvairių mineralų, rūdų ir uolienų, naftos, akmens anglies sudėtį. Telkinių yra Vakarų Ukrainoje, Pavolgyje, Vidurinėje Azijoje. Siera yra šeštas pagal gausumą elementas gamtiniuose vandenyse, daugiausia sulfato jono pavidale ir sudaro „nuolatinį“ gėlo vandens kietumą. Siera gamtoje - tai sulfidai, baltymai, sulfatai ().

Sudaro 0,05 % Žemės plutos masės,^[1] o žmogaus kūno – vidutiniškai 0,25 % masės.^[2]

------------------------

Silicis (lot. silicium) – cheminis elementas periodinėje elementų lentelėje, žymimas Si. Silicio atominis skaičius – 14.

Nors silicis sudaro net 27 % Žemės plutos masės, tačiau gryno gamtoje nerandama. Šis elementas laboratorijoje išskirtas tik 1811 m. Tai tamsiai pilki metališko blizgesio milteliai. Junginiuose silicis yra keturvalentis, jo oksidacijos laipsnis (išskyrus junginius su metalais) lygus +4. Silicis yra šiuolaikinės elektronikos pramonės pagrindas. Be to silicis gali sudaryti silikatus.

Silicio yra daug titnage, iš kurio 1823 m. Jensas Jakobas Bercelijus ir išgavo šį elementą (lot. silex – kietas akmuo, titnagas).

Silicio fizikinės savybės

Silicis – puslaidininkis. Jo plonos plokštelės, išpjautos iš silicio monokristalų, naudojamos šiuolaikinėje technikoje, pavyzdžiui, saulės baterijose, paverčiančiose saulės spindulių energiją elektros energija. Daugelyje išlydytų metalų, pavyzdžiui, aliuminyje, silicis tirpsta, nesijungdamas su jais, ir aušinant lydalą, išsiskiria kristalais.
----------------------

Skandis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sc, eilės numeris 21. Tai minkštas, sidabriškas, baltas pereinamasis metalas, skandis randamas retuose Skandinavijos mineraluose, be to, kartais yra klasifikuojamas kartu su itriu ir lantanoidais kaip retasis mineralas. Skandis yra retas, minkštas, sidabriškas, trivalentis, labai šviesus metalas, kuris pažeistas oro tampa gelsvas arba šviesiai rožinis. Šis elementas panašus į itrį ar retuosius metalus daugiau, nei į aliuminį ar titaną, kurie periodinėje cheminių elementų lentelėje yra arčiau. Skandžio oksidacijos laipsnis yra +3, o šio metalo neėda 1:1 dalių HNO₃ rūgštis ir 48 % HF.

Apytikriai 20 kg (kaip Sc₂O₃) skandžio sunaudojama kasmet Jungtinėse Amerikos Valstijose padaryti didelio intensyvumo lempas. Taip pat JAV esantis ginklų gamintojas Smith & Wesson gamina revolverius, kurių rėmas yra iš skandžio lydinio, o būgnas - iš titano. Skandžio jodidas dedamas į gyvsidabrio garų lempas, ir tai suteikia šviesos šaltiniams didelį šviesos efektyvumą, kuris yra panašus į saulės šviesą, leidžia TV kameroms atgaminti geras spalvas. Apie 80 kg skandžio naudojama pagaminti lemputėms. Radioaktyvus izotopas Sc-46 naudojamas naftos perdirbimo įmonėse kaip susekimo medžiaga. Pagrindinis skandžio taikymas pagal tūrį yra aliuminio-skandžio lydiniai aeronautikos industrijoje ir sporto reikmenims (dviračiai, beisbolo lazdos, ir t. t.) jis taikomas geros kokybės gaminiams. Kai skandis sumaišomas su aliuminiu, jis suteikia stiprumo (priklauso nuo išorinės aukštos temperatūros), elastingumo, bręsta ir pasišalina grūdeliai, ir formuojasi Al₃Sc. Be to, sumaišius su aliuminiu, sumažinamas skandžio kietumas.
----------------------

Stibis (lot. stibium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sb, eilės numeris 51.^[1]

Graikai vieną stibio junginį (Sb₂S₃) vadino stimmi, romėnai – stibium. Manoma, kad šis žodis turįs somališką kilmę.

Daugelyje kalbų šio elemento pavadinimas kilęs iš graikų kalbos: anti – priešdėlis, nurodantis priešybę + monos – vienas; tokį pavadinimą lėmė ta aplinkybė, kad stibis buvo labai retai randamas gryna forma, t. y. jis buvo išgaunamas ne vienas, o junginiuose.

Stibis, simbolis Sb – tai pusmetalis, randamas keturiose alotropinėse formose, iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės Va grupei. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių izotopų 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%)(taip pat dar yra 10 dirbtinių stibio izotopų). Stibis – grynuolių klasės mineralas. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 630 C, užvirimo temperatūra apie 1634 C. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių, ir nemetalų savybių.
----------------------

Stroncis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sr, eilės numeris 38.

Mineralas stroncianitas, iš kurio išgautas stroncis, pavadintas Škotijos kaimelio Strontian garbei, kurio kasyklose buvo išgaunamas švinas.
---------------------------

Švinas – periodinės lentelės IV A grupės cheminis elementas, priskiriamas sunkiesiems metalams. Žymimas Pb (lot.: plumbum), atominis numeris – 82.

Gamtoje randamas šiuose mineraluose:

• galenitas PbS
• anglezitas PbSO₄
• ceruzitas PbCO₃
• piromorfitas Pb₅(PO₄)₃Cl
• mimetezitas Pb₅(AsO₄)₃Cl

Lydosi 327 C, garuoja 400–500 C temperatūroje. Su švinu ir jo druskomis susiduriama švino gamybos įmonėse, metalų apdirbimo ir metalų padengimo švinu ir litavimo cechuose, spaustuvėse, dažų, gumos, chemijos gamyklose, akumuliatorinėse, taip pat buityje naudojant glazūruotus indus.

Ore švinas greitai praranda savo blizgesį ir tampa matinis.^[1]

Iš švino gaminami skydai apsaugantys nuo rentgeno spindulių. Senovės Romoje iš švino buvo daromi vandentiekio vamzdžiai.

Švino pigmentai naudojami dailėje raudonai (švino surikas, Pb₃O₄), baltai (Švino baltalas, 2PbCO₃ Pb(OH)₂) ir geltonai (Neapolio geltonis) spalvoms išgauti, tačiau yra nuodingi, reaguoja su daugeliu kitų (ne švino) pigmentų, keisdami spalvas, todėl negali būti naudojami su daugeliu kitų organinių ir neorganinių dažų. Pastaruoju metu naudojami retai, keičiami kitais, ne tokiais nuodingais pigmentais, pvz., švino baltalas keičiamas cinko baltalo mišiniu su titano baltalu. ----------------------

---------------------

Talis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Tl, eilės numeris 81. Tai metalas, kuris nėra randamas laisvu pavidalu gamtoje. Izoliuotas nuo aplinkos talis blizga panašiai kaip alavas, bet ore nublunka. Labai minkštas metalas kurį galima pjaustyti peiliu. Kontaktas su neapsaugota oda pavojingas. ^[1]

Pramonėje talis yra išgaunamas ne iš kalio rūdų, bet susidaro kaip šalutinis produktas gryninant sunkiųjų metalų sulfidų rūdas.

Apie 60-70 % pagaminto talio yra naudojama elektronikos pramonėje, o likusi dalis naudojama farmacijos pramonėje ir stiklo gamyboje. Talio sulfido elektrinis laidumas kinta infraraudonosios šviesos poveikyje; šis junginys naudojamas infraraudonųjų spindulių detektoriuose. Talio bromido kristalai tinka naudoti infraraudonųjų spindulių optikoje (paprastas stiklas šių spindulių tiesiog nepraleidžia). Talis, kartu su selenu arba arsenu, gali būti panaudotas lengvai besilydančiam (125 - 150 C), bet kambario temperatūroje pakankamai tvirtam stiklui sukurti. Talio-gyvsidabrio lydinys užšąla daug žemesnėje temperatūroje nei gyvsidabris (-60 C). Talio sulfatas yra nuodingas, bet beskonis ir bekvapis junginys, ir praeityje buvo naudojamas vabzdžiams bei graužikams naikinti.^[1]

---------------------

Tantalas – 5-os grupės, 6-o periodo cheminis elementas.^[1] Atominis skaičius – 73, cheminis simbolis – Ta. Atominė masė: 180,9479, virimo temperatūra 5425 C, lydymosi temperatūra 2996 C. Blizgus, pilkas, lankstus metalas (panašus į platiną). Tantalą 1802 m. dviejuose cheminiuose elementuose atrado Švedijos chemikas A. G. Ekebergas. Dėl sudėtingo gavimo jis pavadintas senovės graikų mitologijos veikėjo Tantalo vardu.

Iki 150 C tantalas beveik su niekuo chemiškai nereaguoja, jį tik ėsdina hidrofluoridinė rūgštis, kitos rūgštys, turinčios fluoro jonų, ir sieros trioksidas. Su šarmais reaguoja labai lėtai. Aukštesnėje temperatūroje tantalas tampa labiau reaktyvus.

Šaltas tantalas lengvai apdirbamas mechaniškai. Jau apytiksliai 600 C temperatūroje tantalas lengvai sugeria dujas, pvz., deguonį. Taip pat jis nepaprastai atsparus rūgščių poveikiui.

Iš pradžių tantalas buvo naudojamas kaitinimo lempų siūlų gamybai, bet netrukus buvo pakeistas volframu. Dabar tantalas labai plačiai naudojimas chemijos pramonėje, kur plonais tantalo lapais padengiami prietaisai, kuriuos veikia įvairios chemiškai agresyvios medžiagos. Taip pat tantalas pakeitė platiną laboratorinių indų gamyboje.

Tantalo karbidų junginiai naudojami greitai pjaustančių instrumentų gamybai, plačiai naudojami aviacinėje pramonėje. Tantalas naudojamas chirurgijoje: iš jo gaminami siūlių sutvirtinimo priemonės – chirurginiai segtukai ir kabliukai, protezų gamyboje – kaulų sutvirtinimo viniai, varžtai, plokštelės.

Kai kurie fluoro bei tantalo junginiai nepakeičiami sintetinio kaučiuko gamyboje, o tantalo oksidas – neatskiriamas optinio stiklo gamybos komponentas.

----------------------

Technecis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Tc, eilės numeris 43. Mažiausio eilės numerio elementas, neturintis stabilių izotopų.

Technecis buvo pirmasis cheminis elementas, ne rastas mineraluose, o išgautas dirbtiniu būdu (1937 m.; gr. techne – menas, technetos – dirbtinai išgautas).
----------------------

Telūras – vienas iš rečiausių elementų. Gamtoje jis aptinkamas difuziškai išbarstytas įvairiuose polimetalinėse rūdose. Jo kiekis žemės žievėje svyruoja nuo 10^-9 iki 10^-6%. Telūras turi kaip kristalinę taip ir amorfinę modifikacijas.

Vienpusis laidumas daro jį vienu iš pačių populiariausių puslaidininkų, naudojamų šiuolaikinėje radiotechnikoje. Kadangi telūras turi labai didelę elektrinę varžą, jis sėkmingai naudojamas kondensatorių, šaldytuvų bei jautrių termoporų gamyboje. Telūras taip pat naudojamas stiklo bei keramikos, kabelių ir kaučiuko gamyboje. Telūro druskos – telūritai – naudojamos medicinoje bakteriologinėje difterijos diagnostikoje ir kaip antiseptikai.
----------------------

Tenesinas^[1] – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ts, eilės numeris 117. Tai dirbtinis, natūraliai Žemėje nerandamas elementas. Pavadintas Tenesio garbei. Vardą suteikė IUPAC 2016 m. lapkričio 28 d.^[2]

------------------------

Terbis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Tb, eilės numeris 65.

Terbis pavadintas pagal vietovę, kurioje jis buvo atrastas – kasyklą Švedijoje Iterbiu.
----------------------

Titanas (Ti) – devintasis pagal paplitimą cheminis elementas Žemėje (sudaro 0,6 % Žemės plutos masės), kurio atomo numeris 22, cheminis simbolis – Ti. Tai lengvas, tvirtas, blizgantis, atsparus korozijai baltai, sidabriškai metalinės spalvos metalas. Titanas yra naudojamas lengvuose, mechaniškai atspariuose lydiniuose (dažniausiai su geležimi ir aliuminiu), o labiausiai paplitęs junginys – titano dioksidas – baltuose pigmentuose.

Vokiečių chemikas M. H. Klaprotas, vienas iš šio elemento atradėjų, jį pavadino titanų – senovės graikų dievo Urano sūnų garbei.

Titanas yra chemiškai stabilus ir oksiduojasi tik 610 C ar aukštesnėje temperatūroje, tačiau susidariusi titano oksido plėvelė praleidžia dujas, todėl neapsaugo gilesnių metalo sluoksnių nuo oksidacijos. Aukštoje temperatūroje titanas gerai sugeria įvairias dujas, įskaitant ir inertines, todėl titano milteliai kai kada naudojami, kuriant itin gryną vakuumą, pvz., gaminant radijo lempas.

Titano milteliai reaguoja su deguonimi jau kambario temperatūroje – gali net užsidegti, lėtai tirpsta sieros ir druskos rūgštyse. Titano šiluminis ir elektrinis laidumas yra mažas.

Titanas yra toks pat tvirtas kaip plienas, bet 45 % lengvesnis. Titanas yra 60 % sunkesnis už aliuminį, bet dvigubai tvirtesnis. Titano lydiniai nėra elastingi, tačiau labai klampūs. Šios savybės daro Titaną labai atsparų įprastinėms metalo nuovargio rūšims. Grynas Titanas yra gana kalus (ypač aplinkoje be deguonies).

------------------------

Toris – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Th, eilės numeris 90. Visi torio izotopai yra radioaktyvūs.^[1] Gamtoje praktiškai 100 % torio yra izoptopas ²³²Th kurio labai ilga pusėjimo trukmė yra 1.405 x 10¹⁰ metai.

Elemento atradėjas Bercelijus jį taip pavadino senovės germanų gamtos stichijos dievo Toro garbei.
-----------------------------

Tulis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Tm, eilės numeris 69.

Peras Teodoras Klevė (Per Teodor Cleve) grynindamas erbio oksidą išgavo dvi substancijas: rudą, kurią pavadino holmija (holmio oksidas), o žalią – tulija (tulio oksidas). Pastarosios pavadinimas pasirinktas Tulės garbei – žemės, kuri buvo aprašyta dar romėnų laikais, manoma, kad tai buvo mitinės Šiaurės šalys ar Skandinavija. Tulija, savo ruožtu, nulėmė tulio pavadinimą.
---------------------------

Uranas – cheminis periodinės lentelės elementas, žymimas simboliu U ir turintis atominį skaičių 92.^[1] Uranas priskiriamas aktinoidams.

Grynas uranas yra sidabriškai baltas, silpnai radioaktyvus metalas, truputį minkštesnis už plieną. Jis yra labai tankus ir sunkus, 65 % tankesnis už šviną.

Pasaulinės urano atsargos sudaro apie 3 – 5 mln tonų. Žemės plutoje urano yra 2,3 ppm, įvairiose geografinėse vietovėse ir įvairaus geologinio amžiaus. Pagrindinė rūda iš kurios išgaunamas uranas – uraninitas, tipiškas urano kiekis iki 0,1 %; didžiausios koncentracijos rūdos didele dalimi jau išeksploatuotos. Pasaulinė metinė urano gamyba 20-30 000 tonų.

-------------------------

Vanadis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas V, eilės numeris 23.^[1] Vanadis ir jo junginiai plačiai naudojami chemijos pramonėje, metalurgijoje, autopramonėje. Lydymosi temperatūra 1915 C. Iš vanadžio junginių, didžiausią reikšmę turi ferovanadis bei jo oksidai ir druskos.

Vanadis sudaro 2 10^-2 Žemės plutos masės.^[2] Vanadis randamas 65 įvairiuose mineraluose. Iš jų tik keli naudojami kaip rūda: vanadinitas, patronitas, karnotitas. Vanadžio junginių būna organinėse uolienose: akmens anglyje, naftoje ir kt., taip pat boksite

----------------------

Vandenilis (lot. hydrogenium) – cheminis elementas periodinėje elementų lentelėje, žymimas H. Vandenilio atominis skaičius – 1, tai pats lengviausias ir labiausiai paplitęs elementas visatoje. Normaliomis sąlygomis tai bespalvės, bekvapės, itin degios dviatomės dujos.

Vandenilis – sudedamoji vandens dalis, vandenilio yra kiekvienoje organinėje medžiagoje ir kiekviename organizme. Vandenilis gali reaguoti su dauguma kitų elementų.

Vandenilis yra plačiausiai paplitęs cheminis elementas Visatoje.^[1] Žvaigždės pagrindinėse sekose daugiausia sudarytos iš vandenilio, kuris čia randamas plazmos pavidalu. Tačiau elementinis vandenilis yra palyginti retas Žemėje, pvz., vandenyje vandenilio yra 11,1 %, o molyje – 1,5 %.^[2] Pramoniniu būdu šis elementas gaunamas iš angliavandenilių, tokių kaip metanas, kurio daug randama gamtinėse dujose ir naftoje. Taip pat vandenilį galima gauti elektrolizuojant vandenį, tačiau tokia gavyba kainuoja daug brangiau nei gavimas iš gamtinių dujų.^[3]

--------------------

Varis (Cuprum; Cu) – periodinės elementų sistemos I grupės cheminis elementas.^[1] Metalas. Normalusis elektrodo potencialas Cu²⁺/Cu + 0,337 V, Cu+/Cu-0,52 V. Gamtinis varis susideda iš 2 stabilių izotopų ⁶³Cu (69,1 %) ir ⁶⁵Cu (30,9 %).

Varis sudaro 4,7•10^-3% Žemės plutos masės. Gamtoje randamas grynuolių ir junginių pavidalu.

Varis – vienas iš pirmųjų žmogaus naudojamų metalų. 3500 pr. m. e. jį naudojo šumerai ir egiptiečiai. Bronzą mokėta lydyti 2800 pr. m. e. Vidurio Europoje varis pradėtas naudoti vėliau už geležį.

Senovėje vario rūdos buvo gaunamos Kipro saloje, todėl varis buvo vadinamas „cyprium“, o vėliau „cuprium“.^[2][3]

Varis – grynuolių klasės mineralas. Gamtoje randamas varis turi geležies, sidabro, rečiau aukso priemaišų. Kristalai kubinės singonijos, kubų, rombinių dodekaedrų ir oktaedrų formos. Varis dažniausiai sudaro dendritus, plokštelių, lapelių, vielos pavidalo agregatus, konkrecijas. Blizgesys metalinis. Daugiausia susidaro hidroterminėmis ir egzogeninėmis sąlygomis. Randamas sulfidinėse ir kitose vario rūdose Rusijoje, Kazachstane, JAV, Čilėje, PAR.

-----------------

Volframas – periodinės elementų lentelės VI grupės cheminis elementas, vienas iš sunkiausių metalų.^[1] Grynas metalinis volframas yra baltos arba sidabrinės spalvos. Volframas atsparus korozijai. Rūgštys beveik nereaguoja su juo. Tirpsta mišinyje iš azoto ir fluoro vandenilio rūgščių. Grynas volframas yra minkštas, su priemaišomis tampa kietas ir trapus. Gamtoje retas, žinoma keliolika volframo rūgšties druskų mineralų – volframatų.

Dabartinėje technikoje naudojamas grynas volframas ir jo lydiniai. Volframas – tai geriausia medžiaga lempučių siūlų bei spiralių, taip pat katodų ir antikatodų rentgenų aparatų vamzdelių, aukštos įtampos lygintuvų gamybai.

Naudojant volframą pramonėje, gali susidaryti žymios šio metalo koncentracijos ore dulkių pavidalu. Tokiu būdu jis veikia darbininkų kvėpavimo organus. Po ilgalaikio darbo tokiose sąlygose išsivysto difuzinė plaučių sklerozė. Berstein-Kohan darbuose taip pat parodyta, kad volframo druskų tirpalai veikia virškinimo traktą, o volframo druskų tirpalų injekcijos gyvūnams po oda veikia nervų sistemą.